1000 istorijos mįslių/Kalvinistų kovingumas

Kas buvo kovingesni protestantizmo skleidėjai: liuteronai ar kalvinistai?

Pagrindinis dėmesys reformacijai - kontrreformacijai. XX a. paskutinį dešimtmetį lietuvių kalba išleistuose visuotinės istorijos vadovėliuose liuteronai su kalvinistais paprastai nebuvo lyginami kovingumo ar tarpusavio konkurencingumo prasme. Visas dėmesys sutelktas į katalikų ir protestantų kovos nušvietimą (reformacija - kontrreformacija).

Kitoks temos palietimas vadovėliuose. Tik norvegų vadovėlyje buvo pažymėta, kad XVI a. 4 dešimtmetyje pagarsėjęs Calvinas (tarti: Kalvinas) vėliau tapo pavojingu liuteronų varžovu, o kalvinizmas įsiskverbė ir į tuos kraštus, kurie anksčiau buvo perėję į liuteronybę[1]. Ši mintis yra pakartota „Šviesos“ vadovėlyje 11-ai klasei[2].

Kalvinistai pasivadino reformatais neatsitiktinai. Calvino pasekėjų bendruomenės Šveicarijoje laikė, kad joms pavyko bažnytinis atsinaujinimas ir dėl to jos ėmė vadintis „reformuotomis“, t. y. pasiekusiomis reformacijos tikslą. Kalvinistų „reformatų“ nuomone liuteronai (evangelikai) liko nepakankamai persitvarkę, ne iki galo įvykdę bažnyčios reformas.

Išvada: kalvinistai kovingesni už liuteronus. Kai liuteronai atskirose vokiečių žemėse ar Skandinavijos šalyse gavo valdovų paramą, tai kalvinistai, platindami savo konfesines tiesas už Šveicarijos ribų, daug kur susidūrė su valdžios pasipriešinimu. Dėl to kalvinistų judėjimas rėmėsi viduriniais liaudies sluoksniais ir įgavo labiau demokratinį, tačiau kartu ir kovingesnį pobūdį. Nuo XVI a. vidurio europiniame reformacijos judėjime iniciatyvą iš liuteronų perėmė kalvinistai.

Katalikų hierarchai labiau bijojo Calvino. Tridento bažnytinio susirinkimo posėdžiuose (XVI a. vid.) katalikų hierarchai pradiniame etape dar galvojo tartis su protestantais, tačiau kaip tik tuo laikotarpiu kalvinistams pavyko įsitvirtinti Ženevoje. Plėsdami įtaką ir į kaimyninius kraštus, kalvinistai aktyviau ir pavojingiau už liuteronus vykdė ardomąją veiklą prieš katalikų bažnyčią. Toks kalvinistų agresyvumas paskatino Tridento susirinkimą užimti griežtesnę poziciją visų protestantų atžvilgiu.

Dviese vienoje laikraščio kompozicijoje. Beieškant vaizdinės medžiagos šiam pasakojimui, internete teko užtikti iškarpą iš laikraščio „The Strand Magazine“ vieno 1908 m. numerio:

http://www.socsci.kun.nl/ped/whp/histeduc/im/cl_chris.jpg

Iškarpoje esantis paveiksliukas pasirodė įdomus tuo, kad yra sukomponuotas iš Lutherio ir Calvino portretų.

Kalvinistai „Lietuvos TSR“ istorijos vadovėliuose. Lietuvoje kalvinistai taip pat pasižymėjo radikalumu, kėlė socialinės nelygybės problemas. Dėl to jie susilaukė nemažo dėmesio tarybiniu laikotarpiu, ypač iškeliant radikaliausią kryptį - arionizmą. Štai kaip apie arionus mokykliniame vadovėlyje rašė J. Jurginis: „Kalvinistų tarpe ėmė burtis radikalusis sparnas, priėmęs antitrinitorių, arba arionų, mokymą. Arionai pasisakė prieš baudžiavinį išnaudojimą ir reikalavo turtų lygybės. Jie atmetė bažnytinę hierachiją, sakydami, kad reikalingi mokytojai, bet ne tarpininkai tarp dievo ir žmogaus“[3].

LITERATŪROS NUORODOS

1] Pasaulis I. Pasaulio istorija iki 1850 m. / 2-as pataisytas leidimas. - Vilnius : Vaga, 1999, p. 139-140.

2] E. Bakonis, J. Janušas. Lietuva ir pasaulis / Istorijos vadovėlis XI klasei. - Kaunas : Šviesa, 2001, p. 241.

3] J. Jurginis, V. Merkys. Lietuvos TSR istorija / Penktasis leidimas. - Kaunas : Šviesa, 1973, p. 41.

← 1000 istorijos mįslių