Atvirųjų standartų vartotojo vadovas/Apžvalga

Šioje Atvirųjų standartų vartotojo vadovo dalyje pateikiami bendrieji apibrėžimai ir sąvokos, supažindinama su atviraisiais ir uždarais standartais, laisva atvirojo kodo programine įranga, susijusiais Lietuvos, Latvijos ir Europos Komisijos teisės aktais bei kitų šalių patirtimi.

Standartai

Standartas – tai bendras susitarimas dėl kažko, nustatant normas, taisykles ir reikalavimus. Pagal tai, kas ir kaip gali susitarti ir kaip tie susitarimai bus skelbiami bei pagal jų veikimo principus, standartai gali būti skirstomi į atviruosius (laisvus) ir uždarus (kurie dažniausiai priklauso vienam gamintojui arba gamintojų grupei – kitaip sakant jie yra nuosavybiniai). Dokumento formatas taip pat yra standartas.

Atviruosius standartus bet kas gali laisvai naudoti, matyti jų aprašymus (specifikacijas) bei reikšti pasiūlymus dėl tobulinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje elektroninės valdžios koncepcijoje1 parašyta: „Atviros technologijos, atviri formatai – tokie keitimosi duomenimis formatai ir protokolai, kurie yra išsamiai aprašyti ir kuriais galima laisvai nemokamai naudotis.“

Atvirieji standartai, aprašantys Interneto technologijas, lėmė Interneto populiarumą ir leido šioms technologijoms nugalėti konkuruojančias nuosavybines technologijas. Tik šių technologijų atvirumas leido atsirasti globaliai techninių, programinių priemonių bei paslaugų rinkai. Iki tol egzistavę informaciniai kompiuterių tinklai arba perėjo prie Interneto technologijų (MSN, AOL), arba išnyko (CompuServe).

Atvirųjų standartų dominavimas leidžia vartotojui laisvai rinktis elektroninio pašto serverius, elektroninio pašto klientus, žiniatinklio serverius, naršykles ir beveik nesirūpinti suderinamumo klausimais. Taigi, naudojamų standartų atvirumas yra Interneto esminė savybė, ir jos naudojimas padės pasinaudoti veiksniais, kurie sąlygojo Interneto populiarumą.

Ekonominis atvirųjų standartų naudojimo efektas yra toks, kad jie sukuria sąžiningą, konkurencingą aplinką, skatina konkurenciją tarp tiekėjų, ir tokiu būdu sudaro geresnes sąlygas vartotojui.

Pagrindiniai atvirųjų formatų (standartų) principai:

• Prieinamumas. Jie yra laisvai prieinami visiems (ir perskaitymo, ir įgyvendinimo prasme).
• Padidina galutinio vartotojo pasirinkimo laisvę. Atvirieji standartai sukuria sąžiningą, konkuruojančią rinką standarto realizavimams. Jie „nepririša“ vartotojo prie konkretaus tiekėjo ar tiekėjų grupės.
• Nemokami. Atvirąjį standartą galima laisvai realizuoti visiems, už tai negali būti imamas mokestis (mokestis gali būti imamas tik už atitikimo standartui patikrinimą – sertifikavimą).
• Jokios diskriminacijos. Atvirieji standartai bei organizacijos, kurios juos administruoja negali teikti pirmenybės vienam realizuotojui prieš kitą dėl jokių kitų priežasčių išskyrus techninius pateiktos realizacijos atitikimus standartui. Sertifikavimo organizacijos turi sudaryti galimybę patikrinti atitikimą standartams ir pigiems bei nemokamiems įgyvendinimams (pvz., World Wide Web konsorciumas leidžia bet kam nemokamai patikrinti (X)HTML ar CSS dokumentų atitikimą standartams).

Remiantis LR Vyriausybės patvirtintais Bendraisiais reikalavimais valstybės institucijų interneto svetainėms (20 p.), viešai pateikiamus dokumentus Lietuvos valstybės institucijos privalo publikuoti ir atviraisiais formatais, o savivaldybėms ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei nepavaldžioms valstybės įstaigoms bei institucijoms yra rekomenduojama vadovautis šiais reikalavimais.

Aukščiau minėtoje Elektroninės valdžios koncepcijoje, 7 skyriuje „Viešųjų paslaugų teikimo techniniai sprendimai“ taipogi akcentuojama atvirųjų formatų svarba: „Informacijai teikti turi būti naudojami atvirieji formatai. Institucijų taikomi bendravimo protokolai ir formatai neturi versti informacijos vartotojų įsigyti mokamų operacinių sistemų ar programinės įrangos“.

Kauno miesto savivaldybės ir Kauno regiono plėtros agentūros rengtoje Kauno miesto „El. savivaldos koncepcijoje“3, skyriuje „Techniniai sprendimai“ rašoma, kad ir el. Savivaldoje turi būti naudojami atvirieji formatai: „Lengvą prieinamumą prie e-Savivaldos teikiamos informacijos ir paslaugų užtikrins tai, kad sąsajai su naudotoju bus naudojamos paplitusios atvirosios technologijos bei visuotinai naudojami duomenų formatai, protokolai ir įrenginiai. Šios priemonės nevers informacijos naudotojų įsigyti mokamas operacines sistemas ar programinę įrangą“.

Kalbėdama apie atvirąjį dokumentų mainų formatą (Open Document Exchange Format), Europos Komisijos programa IDABC (Interoperable Delivery of European eGovernment Services to public Administrations, Businesses and Citizens) pabrėžia, kad toks formatas panaikina priklausomybę produktui ar technologijai, užtikrina sąveikumą (angl. - interoperability) keičiantis dokumentais. Informacijos pasikeitimas dokumentais yra labai svarbi veikla viešajame sektoriuje, todėl dokumentų sąveikumas yra pagrindinė savybė bet kurioje elektroninės valdžios strategijoje.4

Nuosavybinė (mokama) ir laisva atvirojo kodo programinė įranga

LR Vyriausybės patvirtintoje Elektroninės valdžios koncepcijoje5 pabrėžiama, kad atvirųjų technologijų bei atvirųjų dokumentų formatų ir protokolų naudojimas nevers informacijos naudotojų įsigyti mokamas operacines sistemas ar programinę įrangą. Taigi, iškyla klausimas, kas yra mokama programinė įranga ir kokios yra jos alternatyvos. Mokama programinė įranga (dar vadinama nuosavybine programine įranga) – tai vienam gamintojui arba uždarai gamintojų grupei priklausanti programinė įranga, kurios negalima laisvai keisti, platinti bei pamatyti jos išeities tekstus be gamintojo(-ų) leidimo. Nepriklausomi gamintojai negali sukurti programinės įrangos, 100% suderinamos su nuosavybine, nebent nuosavybinės programinės įrangos pagrindinis duomenų išsaugojimo (mainų) formatas yra atviras. Jei gyventojai ar organizacijos yra priversti naudotis tik vieno gamintojo ar gamintojų grupės nuosavybine programine įranga, tuomet dingsta konkurencija. Nuosavybinė programinė įranga gali būti ir nemokama, tačiau nėra jokios garantijos, kad gamintojas neapmokestins jos ateityje, priešingai nei yra laisvos programinės įrangos atveju.

Už laisvą programinę įrangą (Free Software) taip pat galima imti pinigus, tačiau jos niekas negali uždrausti nemokamai platinti, nes bet kuris asmuo ar įmonė gali keisti, tobulinti, platinti perrašyti kolegai ar draugui laisvą programinę įrangą be gamintojo leidimo ir be jokio mokesčio gamintojui. Kadangi laisvos programinės įrangos išeities tekstai (programos kodas) yra laisvai prieinami ji dar yra vadinama atvirojo kodo programine įranga (Open Source Sofware). Europos Sąjungoje šalyse, Europos Komisijoje dažnai yra naudojamas ir Free (Libre) Open Source Software terminas.

Aukščiau minėtoje elektroninės valdžios koncepcijos pateikiami tokie sąvokų apibrėžimai: „Atvirasis kodas/atvirasis tekstas – laisvai platinami programų tekstai programavimo kalba“, „Atvirojo kodo programinis produktas – sukurtas atvirojo kodo principu programinis produktas, kurį galima modifikuoti laikantis prie jo pridedamų arba jame nurodytų licencijų sąlygų“, „Mokamos programos/programinė įranga – programinė įranga, platinama tik už mokestį“.

Programinė įranga bus garantuotai nemokama tik tuo atveju, jei ji yra laisva (jei ji platinama pagal laisvas licencijas).

Lietuvos, Latvijos ir Europos Komisijos teisės aktų apžvalga

Lietuva

Kadangi šiame vartotojo vadove kalbama apie viešųjų paslaugų teikimą gyventojams ir įmonėms ir jų efektyvumą, toliau bus apžvelgtas standartų ir dokumentų formatų naudojimas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie reglamentuoja elektroninę valdžią, elektronines paslaugas, informacinės visuomenės plėtrą, viešąjį administravimą ir kt.

LR Vyriausybė yra parengta Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo koncepciją6, siekiant apibrėžti ir įtvirtinti visuomeninių santykių, susijusių su informacinės visuomenės paslaugomis, teisinio reguliavimo pagrindus. Koncepcija parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių 66 punktą ir Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano 2.6 punktą. Informacinės visuomenės plėtros strateginis tikslas – skatinti informacinės visuomenės plėtros procesą Lietuvoje, padėti gyventojams integruotis į pasaulio informacinę visuomenę, kuo geriau panaudoti jos teikiamas galimybes.

Visų pirma, pateiksime informacinės visuomenės suvokimą, kaip jis nusakomas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo koncepcijoje. Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir žiniomis savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai – paprasti Lietuvos gyventojai ir visų lygių vadovai – gali, moka ir nori visose savo veiklos srityse efektyviai taikyti šiuolaikinių informacinių technologijų priemones, naudotis savo šalies ir viso pasaulio kompiuterizuotais informacijos ištekliais, o valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, pasitelkdamos šias priemones ir išteklius, priimti sprendimus, užtikrinti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją.

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos, įskaitant daiktų pardavimą pagal sutartis, sudaromas elektroninėmis priemonėmis, taip pat paslaugas, kurios jų gavėjams teikiamos neatlygintinai, ir informacijos paieškos paslaugas. Informacinės visuomenės paslaugos taip pat apima viešojo administravimo funkcijų vykdymą elektroninėmis priemonėmis per atstumą individualiu asmens (pareiškėjo) prašymu. Informacinės visuomenės paslaugos neapima daiktų pristatymo paslaugų ir elektroninių priemonių naudojimo (tokio kaip elektroninio pašto arba analogiškų individualių pranešimų naudojimas), atliekamo fizinių asmenų tikslais, nesusijusiais su jų amatu, verslu ar profesija, įskaitant sutarčių tarp tokių asmenų sudarymą.

Paslaugų teikėjas – fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis informacinės visuomenės paslaugą. Paslaugų gavėjas – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris profesiniais, verslo, asmeniniais, šeimos, namų ūkio ar kitais tikslais naudojasi informacinės visuomenės paslauga, ypač norėdamas ją gauti ar padaryti prieinamą.

O kaip suprantama elektroninė viešoji paslauga. Elektroninė viešoji paslauga – tai paslauga, suteikianti asmeniui galimybę jo buvimo vietoje skaitmeniniu pavidalu viešaisiais kompiuterių tinklais atlikti jo poreikius tenkinančias įvairias procedūras ir gauti informaciją. Elektronines paslaugas gali vartoti žmonės, verslas ir jos gali būti pasiekiamos įvairiais informacijos įtaisais. Dažniausiai naudojamas elektroninių viešųjų paslaugų teikimo skirstymas į etapus, atspindinčius elektroninių viešųjų paslaugų teikimo lygį, apima šias fazes: informacija, interaktyvumas, dviejų krypčių interaktyvumas, tranzakcijos.7

   - Pirmajame etape elektroniniu būdu tik pateikiama informacija (interneto svetainėje).
   - Antrajame etape vartotojui suteikiamos jau platesnės galimybės – pavyzdžiui, jis internetu gali parsisiųsti elektronines formas, tačiau jas užpildęs turi pateikti tradiciniais būdais: paštu, faksu, asmeniškai, pan.
   - Trečiajame etape elektroniniu būdu galima ne tik gauti, bet ir pateikti užpildytas paraiškas formas ir pan.
   - Ketvirtajame etape jau atliekamas pilnas aptarnavimas internete, apimantis formų parsisiuntimą, pateikimą ir apmokėjimą.

Elektroninėje valdžios koncepcijoje8 vartojamos pagrindinės sąvokos: “Institucijų viešosios paslaugos – terminas „viešosios paslaugos“ šioje koncepcijoje vartojamas plačiąja prasme ir apima visą gyventojo ar verslo subjekto bendravimą (pvz., paklausimą ir atsakymą į paklausimą, įvairių dokumentų pildymą ir pateikimą, atsiskaitymus ir kita)“, „Nuotoliniai viešųjų paslaugų teikimo būdai – šis terminas koncepcijoje apima visas viešųjų paslaugų teikimo priemones, leidžiančias bendrauti, paklausti ir gauti viešąją paslaugą be tiesioginio ryšio tarp viešosios paslaugos teikėjo ir gavėjo“.

Elektroninės valdžios koncepcijoje išdėstytas požiūris į elektroninės valdžios reiškinius Lietuvoje. Elektroninė valdžia sudaro elektroninės komercijos pagrindą, todėl minėtojoje koncepcijoje suformuluotų tikslų ir uždavinių įgyvendinimas sudarys sąlygas naudotis ne tik elektroninės valdžios teikiamomis galimybėmis, bet ir sumažins elektroninės komercijos plėtros, taigi ir informacinės visuomenės paslaugų teikimo kliūtis. Pateikiamas toks e. valdžios projekto apibrėžimas: „E. valdžios projektas – projektas, kuris apima vienos institucijos ar bendrus kelių institucijų telekomunikacijų, informacinių technologijų, teisės aktų rengimo, vadybos ir kitus projektus ir kurio tikslas – perkelti viešųjų paslaugų teikimą į skaitmenines technologijas“.

Įgyvendindama Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 488 (Žin., 2004, Nr. 69-2399), 66 ir 68 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu patvirtino Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos įgyvendinimo 2005–2006 metų priemonių planą9). Šiuo nutarimu siekiama: tobulinti viešojo administravimo sistemą bei regioninio valdymo institucijų vidinę sandarą ir jų veiklą, plėtoti vietos savivaldą (vietos savivaldos lygiu sukurti veiksmingą valdymą, patogų gyventojams), didinti valstybės tarnybos administracinius gebėjimus, gerinti valstybės tarnautojo įvaizdį, tobulinti viešojo administravimo institucijų teikiamų paslaugų prieinamumą, kokybę, skaidrumą ir trumpinti aptarnavimo trukmę plačiau naudojantis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis.

Trečiasis priemonių plane numatytas strateginis tikslas apima vietos savivaldos plėtrą, siekiant vietos savivaldos lygiu sukurti veiksmingą valdymą, patogų gyventojams. Vienas iš strateginio tikslo uždavinių yra sudaryti savivaldybėms sąlygas teikti gyventojams prieinamas geros kokybės viešąsias paslaugas. Tai įgyvendinti numatyta inicijuoti viešųjų paslaugų teikimo savivaldybėse analizės atlikimą, išanalizuoti viešųjų paslaugų teikimo gyventojams savivaldybėse problemas ir numatyti priemones šioms problemoms spręsti, gerinti viešųjų paslaugų, teikiamų gyventojams savivaldybėse, kokybę. Už priemonių įgyvendinimą atsakinga Vidaus reikalų ministerija.

Vienas iš priemonių plane iškeltų uždavinių yra didinti viešojo administravimo sprendimų priėmimo efektyvumą ir skaidrumą (5.2.) nustatant elektroninių dokumentų valdymo ir keitimosi jais valstybės ir savivaldybių institucijose bendruosius reikalavimus, sudarant sąlygas valstybės ir savivaldybių institucijoms rengti, siųsti ir saugoti elektroninius dokumentus. Šis vartotojas ir projekto metu atlikta Lietuvos savivaldybių svetainių atitikimo atviriesiems standartams bei publikuojamų dokumentų svetainėse analizė galėtų tapti gairėmis naujiems projektams. Už šios priemonės įgyvendinimą atsakingas Lietuvos archyvų departamentas ir Vidaus reikalų ministerija.

2005 metų IV ketvirtyje ketinama parengti teisės aktą, reglamentuojantį atvirųjų standartų naudojimą teikiant paslaugas gyventojams, valstybės institucijoms elektroninėmis priemonėmis keičiantis informacija, sudaryti sąlygas keistis tarpusavyje neiškraipyta informacija, t. y. įteisinti atvirųjų standartų naudojimą atvirojoje programinėje įrangoje (5.2.4.). Už šios priemonės įgyvendinimą atsakingas Informacinės visuomenės plėtros komitetas, Vidaus reikalų ministerija, Lietuvos archyvų departamentas.

2005-2006 metais planuojama vykdyti viešųjų paslaugų teikimo naudojant skaitmenines technologijas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose priežiūrą: sukurti viešųjų paslaugų teikimo naudojant skaitmenines technologijas priežiūros metodiką; atlikti viešųjų paslaugų teikimo naudojant skaitmenines technologijas stebėseną. Ketinama pasiekti, kad visos viešojo administravimo paslaugos būtų perkeltos į elektroninę terpę, kad viešųjų paslaugų teikėjai vienodai nustatytų fizinių ir juridinių asmenų tapatybę valstybės informacinėse sistemose, kad viešoji paslauga būtų suteikta tik tam asmeniui, kuris jos prašė. Už įgyvendinimą atsakinga Vidaus reikalų ministerija, Informacinės visuomenės plėtros komitetas.

2005–2006 metais taip pat planuojama nustatyti esamą valstybės tarnautojų e. gebėjimų lygį ir parengti bendrųjų e. gebėjimų lavinimo programą. Tam reikalinga atlikti viešųjų paslaugų, teikiamų internetu, tyrimą. Tikslas - atnaujinti turimas ir parengti naujas valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo programas e. paslaugų teikimo gyventojams, verslui ir viešajam sektoriui srityse; kelti valstybės tarnautojų kvalifikaciją pagal atnaujintas ir parengtas naujas e. paslaugų teikimo programas, kad gyventojai gautų vis geresnes e. paslaugas žinių visuomenėje ir žinių ekonomikoje. Pagal parengtą programą bus vykdomi valstybės tarnautojų mokymai(5.3.12.). Atsakingos organizacijos: Informacinės visuomenės plėtros komitetas, Lietuvos viešojo administravimo lavinimo institucijų asociacija, Lietuvos savivaldybių asociacija.

Priemonių planas parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtą Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategiją10, kuria siekiama sukurti aplinką viešojo administravimo sistemos plėtrai. Atsižvelgiant į Europos ministrų, atsakingų už viešąjį administravimą, 2003 m. gruodžio 1 d. Romoje patvirtintą Bendradarbiavimo viešojo administravimo srityje vidutinės trukmės 2004–2005 metų programą, šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpiu ypač daug dėmesio bus skiriama šioms sritims: geresniam valdymui (Better Regulation), žmogiškųjų išteklių valdymui (Human Resource Management), naujovėms teikiant viešąsias paslaugas (Innovative Public Services), elektroninei valdžiai (toliau vadinama – e. valdžia) (e-Government).

Tikimasi, kad šios strategijos įgyvendinimas padės įtvirtinti perėmimu ir tęstinumu grindžiamą šalies socialinės ir ekonominės raidos politiką, modernizuoti ir racionalizuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų struktūrą, planavimo, organizavimo ir koordinavimo ryšius, įtvirtinti patikimą veiklos kontrolės ir vidaus audito sistemą, užtikrinti optimalų įgaliojimų, kompetencijos ir atsakomybės paskirstymą centriniu, teritoriniu ir vietos savivaldos lygiais. Tobulės viešojo administravimo sprendimų dėl asmenų, kurie kreipiasi į valstybės ir savivaldybių institucijas bei įstaigas, priėmimo procedūros, bus siekiama paprasčiau teisiškai reglamentuoti verslą, sukurti profesionalią, stabilią valstybės tarnybą, gebančią tinkamai atlikti savo funkcijas Lietuvai tapus ES valstybe nare, užtikrinti gerą viešųjų paslaugų kokybę. Sparti informacinės visuomenės plėtra suteiks galimybes modernizuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų darbą, patį viešojo administravimo procesą, kad jis veiktų efektyviai, būtų atviras asmenims, kad būtų operatyviai reaguojama į sparčiai kintančias aplinkybes.

2003 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė Bendruosius reikalavimus valstybės institucijų interneto svetainėms11. Bendrųjų reikalavimų valstybės institucijų interneto svetainėms tikslas – sudaryti visuomenei sąlygas gauti internetu visą viešą informaciją apie valstybės institucijas ir jų funkcijas, suvienodinti valstybės institucijų interneto svetaines, užtikrinti jų veiksmingumą, jose pateikiamos informacijos aktualumą, patikimumą, paieškos galimybes, svetainių kūrimą ir reguliarų informacijos atnaujinimą. Šio nutarimo 20 p. sakoma: „Valstybės institucijų interneto svetainėse siūloma laikytis Pasaulinio interneto tinklo konsorciumo rekomendacijų, apibrėžiančių interneto tinklalapių modeliavimo kalbų naudojimą (rekomendacijos skelbiamos tinklalapyje http://www.w3.org/TR). Valstybės institucijų interneto svetainių peržiūrai negali būti reikalaujama specialios komercinės programinės įrangos. Dokumentai tinklalapiuose turi būti prieinami naudojant ir atviruosius (aprašytus) duomenų failų formatus (HTML, PDF ir kita). Rekomenduojama tinklalapius pritaikyti WAP duomenų perdavimo protokolą palaikantiems bevieliams įrenginiams.“

Bendraisiais reikalavimais rekomenduojama vadovautis ir savivaldybėms bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei nepavaldžioms valstybės įstaigoms bei institucijoms.

Latvija

Latvijos Respublikos Vyriausybė taip pat yra parengusi ir patvirtinusi teisės aktus, reglamentuojančius elektroninių paslaugų teikimą, viešąjį administravimą, elektroninę valdžią, informacinės visuomenės, elektroninių paslaugų, elektroninio parašo ir kitus klausimus. Tačiau juose nekalbama apie standartus, sąveikumą (angl. interoperability), suderinamas sistemas, dokumentų formatus. Visos Latvijos valstybinės institucijos yra visiškai priklausomos nuo vieno, rinkoje stipriai dominuojančio programinės įrangos gamintojo.

Europos Komisija

Europos Komisija skatina naudoti atviruosius standartus, užtikrinant sistemų sąveikumą (angl. interoperability). IDABC (Interoperable Delivery of European eGovernment Services to public Administrations, Businesses and Citizens) yra Europos Komisijos programa, skatinanti atvirųjų standartų naudojimą viešajame sektoriuje12.

IDABC programos pagrindiniai tikslai:

• skatinti ir remti visos Europos elektroninės valdžios viešųjų paslaugų teikimą viešojo administravimo institucijoms, gyventojams ir verslo subjektams,
• pagerinti Europos viešojo administravimo institucijų veiksmingumą ir tarpusavio bendradarbiavimą,
• siekti, kad Europa taptų patrauklia vieta gyventi, dirbti ir investuoti.

Europos Komisijos IDABC programos iniciatyvos:

• 2003 m. birželyje įvyko pirmoji aukšto lygio diskusija apie duomenų mainų formatus TAC (Telematics between Administrations Committee) susitikime,
• 2003 m. rugsėjo mėnesį atlikta atvirųjų dokumentų standartų palyginamoji analizė. Įvertinta rinka ir vystomi atvirieji dokumentų formatai. Kompanijos „Microsoft“ (nuo 2003 metų savo biuro pakete „MS Office“ įdiegusi XML pagrindu sukurto WordML formato palaikymą) ir SUN (nuo 2001 metų savo biuro pakete „StarOffice“ įdiegusi XML pagrindu sukurto „OpenOffice.org 1.0“ formato palaikymą) buvo pakviestos pakomentuoti atliktąją analizę. Susitikime dalyvavo IDA (dabar – IDABC) ekspertai,
• 2004 m. gegužę TAC parengė keletą rekomendacijų dėl atvirųjų dokumentų formatų naudojimo viešajame administravime. Rekomendacijose pabrėžiama, kad viešasis sektorius vengtų dokumentų formatų, kurie neužtikrina lygių galimybių rinkos dalyviams diegiant ar naudojant programas,
• EK direktoratas DG ENTR paskatino didžiuosius programinės įrangos gamintojus didinti dokumentų formatų sąveiką (angl. interoperability). Tai paskatino IBM, „Microsoft“ ir SUN imtis veiksmų šia linkme,
• 2004 m. lapkričio mėnesį didžiųjų rinkos žaidėjų palaikoma organizacija Open Forum Europe (OFE) pasiūlė Europos Komisijai atvirojo dokumento formato (Open Document Format13) iniciatyvą. OFE rekomenduoja programinės įrangos gamintojams ir valstybių narių viešojo administravimo institucijoms naudoti šį dokumento formato viešiesiems dokumentams ir toliau jį vystyti,
• 2005 m. gegužės 1 d. tarptautinė organizacija OASIS standartizavo OpenDocument,
• 2006 gegužės mėnesį universalusis atviras biuro dokumentų formatas - OASIS OpenDocument (ODF) buvo patvirtintas kaip tarptautinis ISO standartas "ISO/IEC 26300".

Vienas svarbiausių Europos Sąjungos šalims dokumentų yra Europos veiksmų planas 200514. Jame yra sakoma: “sukurti sąveikumo (interoperabilumo) pagrindą Europos e-valdžios paslaugų teikimui gyventojams ir įmonėms. Tai apima informacijos turinį ir rekomenduojamas technines specifikacijas, siekiant apjungti visos Europos viešojo administravimo institucijų informacines sistemas. Sistema bus pagrįsta atviraisiais standartais ir skatins atvirojo kodo programinės įrangos naudojimą”. (eEurope Action Plan 2005): “issue an agreed interoperability framework to support the delivery of pan-European e- government services to citizens and enterprises. It will address information content and recommend technical policies and specifications for joining up public administration information systems across the EU. It will be based on open standards and encourage the use of open source software.”)

Kitų šalių patirtis

Šiame skyrelyje trumpai apžvelgiamos pastarojo meto veiklos ir iniciatyvos naudojant atviruosius formatus kitose ES šalyse.

2004 m. spalio 7 d. Belgijos informacinių technologijų administracija publikavo rekomendacijas dėl atvirųjų standartų ir atvirųjų specifikacijų naudojimo perkant programinę įrangą viešajam sektoriui. Pagal šias direktyvas atvirųjų standartų naudojimas yra privalomas visai naujai perkamai programinei įrangai, o egzistuojanti programinė įranga ilgainiui turėtų migruoti.

2004 m. gruodžio 21 d. Danijos Naestved miesto savivaldybėje „OpenOffice.org“ paketas naudojamas daugiau nei metus. Pagrindinė priežastis pasirinkti laisvą (atvirojo kodo) programinę įrangą buvo lėšų taupymas.

2005 m. sausio 21 d. Prancūzijos žandarmerija nusprendė 80 000 darbo vietų kompiuterių biuro programų paketą „MS Office“ pakeisti į laisvą „OpenOffice.org“ programinę įrangą. Planuojama sutaupyti apie 2 milijonus eurų per metus.

2005 m. balandžio 18 d. Suomijos teisingumo ministerija renkasi atviruosius formatus bei standartus. Iš 10 000 kompiuterių į 8 500 rekomenduojama diegti „OpenOffice.org“. Ši programinė įranga pasirinkta dėl atvirojo OpenDocument formato palaikymo.

2005 m. balandžio 26 d. Miuncheno miesto taryba pasirinko atvirojo kodo programų tiekėjus, kurie diegs programas savivaldybės 14 tūkst. kompiuterių darbo vietose. Miesto taryba, įgyvendindama ”LiMux”15 iniciatyvą, nuo „MS Windows” migruos prie „Linux” operacinės sistemos. Pagal kontraktą bus sukurta ir specializuotų programų. Migravimo projektą tikimasi baigti 2008 m.