Globalinės istorijos matrica/Renesansas
Renesanso terminas ( XIV a. pab. – XVII a.pr.) Europos kultūros, meno ir visuomenės minties suklestėjimo epocha, kuriai būdingos antikos kultūros tradicijos gaivinimas bei dėmesys žmogaus asmenybei. Pirminė žodžio renesansas reikšmė, kur atsirado;
Renesanso suklestėjimo priežastys ir prielaidos. Renesanso laikotarpiai: ankstyvasis ( XIV a. vid. – XV a) – formuojasi nauja žmogus, jo gyvenimo tikslo samprata; Brandusis ( XVI a. I trečdalis) – Humanistinių idėjų plitimas; Vėlyvasis (XVI a II treč. – XVII a. pr.) – Renesanso paplitimas po visą Europą.
Pagrindiniai Renesanso bruožai (Antikinės kultūros suklestėjimas - dėmesys Senovės Graikijos ir Romos kultūrai, kalbų suklestėjimas, po kurio sekė ir kitų kultūrų pažinimas, rašto plitimas, knygų spausdinimas).
Renesanso humanizmas ir pagrindiniai bruožai (pasaulietiškumas, proto kultas, tikėjimas neišsemiamomis žmogaus kūrybinėmis galiomis ir siekimas iš naujo pažinti pasaulį).
Žymiausi renesanso kultūros atstovai (ankstyvoji literatūra - Petrarka, Bokačas, Makiavelis; architektūra – P. Bruneleskis; menas – Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas; literatūra – T. Moras, V. Šekspyras, F. Rablė; mokslas – Leonardas da Vinčis, Kopernikas, Dž. Brunas, G. Galilėjus). Humanistinės renesanso kultūros įtaka pasaulio kultūrai.