Atverti pagrindinį meniu

Kimono - patogu ir praktiška. O gal gundo ir vilioja?

Šiandien daugelis net nesusimąsto, kodėl Japonijoje gimęs kimono tapo vos ne įprastu ir nepamainomu drabužiu kasdieniame europietės moters gyvenime. Sakot, patogu ir praktiška, pabudus ryte ar išlipus iš šiltos vonios apsigaubti lengvu, šnarančiu drabužiu? O gal racionali ar veikli naujojo amžiaus moteris panoro tapti švelni ir moteriška, gundanti ir viliojanti? Pamėginkime mintimis nusikelti į tolimos Japonijos praeitį, gal mums pavyks atskleisti kimono žavesio paslaptį.

Kimono istorija tik prasidedaKeisti

Kimono – tradicinio japonų drabužio – ištakos siekia daug ankstesnius amžius, manoma VII - VIII a., o gal ir dar anksčiau. Tačiau patikimesni duomenys žinomi tik nuo XII-XIII a. Nuo tada, o tai jau galima įrodyti, egzistavo platus, paprasto, lygaus sukirpimo chalatas trumpai kirptomis rankovėmis – kosode (išvertus i liet. k. "mažos rankovės"). Jo kūrėjai idėjų sėmėsi iš japonų aukštuomenės damos daugiasluoksnės suknelės apatinio apdaro. Ilgainiui, kintant viršutiniams drabužiams, keitėsi ir kosode formos. Edo periodu (1600-1868) išsiskyrė keletas kosode rūšių. XVII amžiuje joms buvo duotas bendras pavadinimas – kimono.

Manoma, jog pats žodis "kimono" yra kilęs iš japoniško posakio "kiru-mono" – "daiktas, kurį nešioja, dėvi". Ir iš tikrųjų, įgavęs laisvesnes formas kimono tapo nepamainomu drabužiu kasdieninėje japonų buityje bei prabangos, turtingumo simboliu įvairių iškilmių, švenčių metu.

Kasdienis kimonoKeisti

Kiekvienai dienai skirtas kimono buvo griežto, tiesaus, gana laisvo sukirpimo chalatas, susiaučiamas į kairę pusę, be segtukų ir kišenių. Mažas kosode rankoves pakeitė ilgos ir plačios, kartais net kulkšnis siekiančios rankovės. Jų kraštus moterys susukdavo į mazgą ir naudodavo kaip savotiškas kišenes šukoms, plaukų smeigtukams ir panašiems dalykėliams sudėti. Vyriško kimono rankovės buvo trumpesnės ir siauresnės. Likusios drabužio dalys savo forma niekuo nesiskyrė nuo moteriškojo kimono.

Iškilmių drabužiaiKeisti

Iškilmėms skirtas kimono vadinasi reifuku. Jis dėvimas vestuvių, laidotuvių, iškilmingų priėmimų, naujųjų metų sutiktuvių progomis, ypatingai oficialių arbatos ceremonijų metu.

Į iškilmes ar šventę susiruošęs japonas neišsiverčia be pagalbininko. Daugiausia sunkumų kelia svarbiausias kimono puošybos elementas – juosta obi. Iki XVI amžiaus obi buvo tik siaura juostelė. Vėliau jos plotis pasiekė 30-35 cm, o ilgis – 3-4 m. Vienam žmogui apvynioti tokia juosta aplink liemenį ir surišti nugaroje sudėtingu kaspinu buvo sunku. Surišimo tradicijos perduodamos šeimoje, o XX a. antroje pusėje Japonijoje tapo populiarūs kursai jaunoms merginoms, kurios mokomos aprengti savo drauges ar būsimuosius vyrus.

Reifuku tipui priskiriamas ir tradicinis nuotakos rūbas – ilgas, kartais su žeme siekiančiu šleifu kimono ir specifines formos baltas galvos apdangalas cuno-kakusi. Pagal japonų papročius jis turi slėpti būsimosios žmonos "pavydo ragus". Nuotakos drabužiuose vyrauja puikiai tarpusavyje derančios raudona ir balta spalvos. Jos simbolizuoja nekaltybę ir moteriškumą. Pavyzdžiui, apdarą sudaranti raudona palaidinė nagadziuban, baltas kimono, sujuosiamas sidabrinio brokato juosta, ant viršaus užvelkamas chalatėlis učikake su raudonu įdėklu, dėvimas ant balto kimono.

Ceremonijoms skirtas vyriškas drabužis privalo būti juodos spalvos. Jis šiek tiek paprastesnis ir mažiau sluoksniuotas nei moteriškas. Vyrišką reifuku sudaro juodas kimono su baltais herbais mon (jie būdingi ir tamsiems moteriškiems kimono). Toks drabužis vadinamas moncuki. Viduramžiais mon buvo įžymių, garsių šeimų herbas. Šiais laikais mon ant vyriškų reifuku gali simbolizuoti ir ne šeimos herbą, o priklausymą religinei organizacijai ar korporacijai. Ant kimono susegamas stambiai plisuotas sijonas hakama, skeltas per vidurį ir prisegamas (susiuvamas) iš apačios, sudarydamas kažką panašaus į kelnes-sijoną.

Kostiumą užbaigia palaidine chaori. Ji atsirado viduramžiais kaip tradicinio japono drabužio viršutinis apdaras. Vyriškas chaori siuvamas iš tankaus tamsaus šilko be jokių papildomų dekoracijų. Moteriškam chaori priešingai, būdingas puošnumas ir dekoratyvinių detalių gausa.

Privalomi kimono aksesuaraiKeisti

Kimono – tai ne vien drabužis. Į šią sąvoką taip pat įeina speciali avalynė, priekyje lyg kanopa skeltos kojinės, apatiniai baltiniai, aksesuarai: moterims – maža rankinė ir vėduoklė, vyrams – dėžutė inro.

Kaip jau anksčiau minėta, svarbiausias kimono aksesuaras yra juosta obi. Jas sureikšmino ir išgarsino stambiausias Edo periodo juostų gamybos centras – Kioto rajonas Nisidzin. Obi siuvamos iš brangių brokatinių medžiagų, išsiuvinėjamos sidabriniais bei auksiniais rytietiškais (suktais) siūlais. Beje, iš nugaroje surištos juostos kaspino formos galima spręsti apie moters ar vyro užimamą socialinę padėtį, amžių, drabužio paskirtį.

Būtinas vyriškos juostos priedas – dėžutė inro. Ji gaminama iš medžio, kuris padengiamas auksiniu ar spalvotu laku, puošiamas piešiniais, inkrustacijomis. Dėžutė inro skirta vaistams, aromatinėms žolėms, pastilei (konditerijos gaminys iš trintų vaisių) laikyti.

Neatsiejamas kimono grakštumo ir lengvumo simbolis – vėduoklė. Populiariausia jų rūšis – učiva. Tai popierinė, nesuskleidžiama, I a. po Kr. iš Kinijos atvežta vėduoklė. Ji vartojama prie vasarinio kimono.

Suskleidžiamos vėduoklės sensu (mažesnė) ir ogi (didesnė) buvo išrastos Japonijoje VII a. ir vėliau papildė kario samurajaus kostiumą. Tik X a. suskleidžiama vėduoklė paplito aristokratijos tarpe. Vėliau jos buvo nešiojamos užkištos už kimono juostos, naudojamos arbatos ceremonijos metu (sensu) ir No teatro aktorių (ogi).


Žymiausia opera su kimonoKeisti

"Madama Butterfly" viena žymiausių italų kompozitoriaus Giacomo Puccini operų. Tai tragiška istorija apie merginą iš Nagasakio, japonų geišą Čio čio san, kurios nelaiminga meilė baigėsi charakiri (savižudybe persipjaunant pilvą). Ši opera, pirmą kartą pastatyta XX a. pradžioje, leido daugeliui Europos ir JAV gyventojų pamatyti japonišką tradicinę aprangą scenoje. Opera populiari ir šiais laikais, o ją įdomu ne tik klausytis, bet ir stebėti spalvingus artistų kimono.

Beje, Puccini gerbėjai žino, kad kompozitorius gerokai pakeitė pirminį operos variantą po jos pirmo pastatymo Milano "La Scala" 1904 m. vasarį. Kaip tik tada prasidėjo rusų - japonų karas. Pasaulio nuostabai rusai patyrė didelių nuostolių, o 1905 m. karas baigėsi Japonijos pergale. Italų kompozitorius perdirbtame variante atsisakė to, kas galėtų įžeisti japonus. Pirminiame operos variante jie buvo vaizduojami vos ne kaip juokingi laukiniai, kurie valgo muses ir visa kita, kas kruta. O naujoje operos redakcijoje publika išvydo jau kitokį japonų įvaizdį. Būtent pagal šią naujesnę Puccini versiją vėliau ir buvo statoma opera "Madama Butterfly".

Nepakartojamo grožio naujas spektaklis įvyko Vilniuje 2006 m.: Bendras LNOBT ir Anglijos nacionalinės operos pastatymas

Ar išliks tūkstantmetinę istoriją turintis drabužis?Keisti

Dabartiniais laikais interneto puslapiai mirgėte mirga skelbimais, siūlančiais įsigyti įvairiausių šalių gamybos kimono iš įvairiausios rūšies medžiagų: šilko, medvilnės, viskozės, sintetinio pluošto, atlaso... Šiandieninė masinė kimono gamyba neapsiriboja vien tik šilku. Matyt, neveltui japonai nerimauja: ar neišsigims tūkstantmetę istoriją turintis tradicinis japonų drabužis?

Jau dabar iškilmėms skirtas kimono su visais jam būtinais priedais yra tapęs egzotika. Reta japonė ryžtasi eiti į pobūvį, vilkėdama kadaise prabangą ir ištikimybę tradicijoms simbolizavusį drabužį. Vyriškus reifuku išstūmė vakarietiški kostiumai ir kaklaraiščiai. Tai ne savų tradicijų nuvertinimas. Tai komforto paieška. Tradicinis japonų drabužis anaiptol nėra patogus: jis neleidžia laisvai judėti, tuo labiau bėgioti; ilgos rankovės trukdo dirbti; rengiantis būtina pagalba; vasarą šis rūbas verčia nežmoniškai prakaituoti, – vardina neigiamas kimono savybes japonai. Ir tik vakarais namuose jie apsigaubia laisvais ir lengvais medvilniniais kimono.

Būtent namams, ne iškilmėms, skirtas kimono užkariavo europietės moters širdį. Dar ne taip seniai (1998-1999 m.) šis drabužis puikavosi ant garsiausių pasaulio podiumų. Įžymūs modeliuotojai siūlė jį kaip patogų ir puošnų rūbą tiek dienai, tiek vakarui. Supaprastintos, laisvos kimono formos, spalvos, ornamentika rado atgarsį vakarietiškos mados pasaulyje.

Įdomūs failai interneteKeisti

Mada pamišusi dėl kimono (nuotraukų albumas)

Paul Gaultier japoniški motyvai. Paul Gaultier 1998 m. rudenį pristatyta kolekcija sukėlė pasaulinį susidomėjimą, CNN pranešimas iš Paryžiaus: Kimono cuts -- Gaultier takes the Eastern look over the top

Kimono motyvai panaudoti ir 2004 m. kolekcijoje: Jean Paul Gaultier

Kimono įtaka jaučiasi ir 2006 m. kolekcijos kai kuriuose drabužiuose: PARIS HIVER 2006.07

Modernus kimono šiuolaikinei moteriai: už US$8000, už US$7000

Kimono ornamentika sėkmingai pritaikyta krepšiams ir rankinukams: Kimono Bags

Kimono stiliaus dėklai mobiliesiems telefonams: Kimono Bags for Cellphones


Kimono failaiKeisti

Harapan Poster Gallery: Japanese Women in Kimono

Kimono atvirutė - geras suvenyras iš Japonijos. Japonijoje yra nemažai atviručių su kimono. Jas mėgsta pirkti turistai. Kai būsi Japonijoje, atvežk atvirutę su kimono!