Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1940–1989 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
nėra keitimo aprašymo
S
Šie nemaži pasiekimai buvo siejami su ilgamečiu Lietuvos kompartijos vadovu Antanu Sniečkumi (užėmė tą postą 1940-1974 m.), kuris iš karingo stalinisto tapo nuosaikiu, kartais vadinamu „nacionaliniu komunistu“. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje A. Sniečkui ir jo aplinkos žmonėms pavyko sulietuvinti partinį ir valdymo aparatą. Antra vertus, išliko komunistinė pusiau totalitarinė sistema (ne tiek totalitarinė kaip Stalino laikais). Buvo varžoma katalikų bažnyčios veikla, slopinamas disidentinis judėjimas. Nepasitenkinimas esama tvarka ir nepriklausomybės siekimas pasireikšdavo bruzdėjimais, kaip 1972 m. gegužės mėn. Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Tada įvyko jaunimo politinės manifestacijos, o Vakarų spauda pranešė, kad jaunimas protestuoja prieš katalikų bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Tas fonas sudarė galimybę JAV prezidentui R. Niksonui savo vizito metu Maskvoje 1972 m. gegužės mėnesį pokalbiuose su L. Brežnevu iškelti klausimą dėl tikinčiųjų persekiojimo Lietuvoje.
 
Po A. Sniečkaus mirties užėmęs jo postą P.Griškevičius neturėjo pirmtako autoriteto ir todėl sumažėjo reliatyvios Lietuvos autonomijos laipsnis. P.Griškevičiaus mirtis 1987 m. lapkritį sutapo su M. Gorbačiovo inicijuota pertvarkos politika TSRS. Michailas Gorbačiovas TSKP CK Generaliniu sekretoriumi tapo 1985 m., 1986 m. pirmą kartą viešoje kalboje pavartojo žodį "perestroika", kuris neužilgo tapo pagrindine sąvoka ir lozungu, apibūdinančiu Kremliaus vadovybės vykdomą sovietinės sistemos esminių reformų politiką.
 
== Internetinės nuorodos ==
62

pakeitimai