Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1990–2004 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

1988-1991 m. galima laikyti didžiulio patriotinio pakilimo, tautos didvyriškumo laikotarpiu. Dainuojanti revoliucija baigėsi išsivadavimu, o išsivadavimo euforija greitai išsivadėjo. Po to sekė metai "kai nebuvo didvyrių". Būtent taip pavadino savo knygą Adolfas Šleževičius, 1993-1996 m. vadovavęs ministrų kabinetui <ref>Adolfas Šleževičius. Metai kai nebuvo didvyrių. Lietuvos įvykiai tuometinio Ministro Pirmininko akimis. - Vilnius, 2008.</ref>. 1992-1996 m. valdžioje buvo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), išaugusi iš Lietuvos komunistų partijos, jai 1990 m. gruodžio 8 d. pakeitus pavadinimą. 1992 m. vykusiuose rinkimuose į Seimą LDDP gavo 76 vietas iš 141, dėl to turėdama absoliučią daugumą, galėjo sudaryti vienpartinę vyriausybę, neidama į koalicijas. Seimo pirmininku tapęs Algirdas Brazauskas ėmė eiti ir šalies prezidento pareigas. 1993 m. jau pirmame balsavimo ture laimėjęs pirmuosius nepriklausomoje Lietuvoje prezidento rinkimus jis nutraukė narystę LDDP, kaip reikalavo 1992 m. konstitucija. Formaliai žiūrint jis tapo nepartiniu, o valdančiosios partijos pavadinime buvo žodis "demokratinė", tačiau faktiškai , jei žiūrėti istoriškai, 1992-1993 m. į valdžią sugrįžo buvę komunistai, vėl užėmę aukščiausius valstybinius postus. Viena iš tokios padėties pasekmių buvo „nomenklatūrinė privatizacija“. Panašūs procesai vyko ir kai kuriose kitose buvusiose "socialistinio lagerio" šalyse, tik Lietuvoje taibuvusių komunistinės sistemos nomenklatūrininkų sugrįžimas įvyko greičiauanksčiau. Antai, gretimoje Lenkijoje su jos giliomis katalikiškomis tradicijomis 1995 m. prezidento rinkimus laimėjo buvęs komunistų partinis funkcionierius Aleksandras Kvasnievskis (Aleksander Kwaśniewski).