Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1918-1939 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
17 eilutė:
Pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos parlamentą (Steigiamąjį Seimą) įvyko 1920 m. Pagal tautinę sudėtį lietuviai sudarė virš 90% visų St. Seimo narių. Intensyvi lietuvių katalikiškų organizacijų visuomeninė veikla, legaliai plėtota dar prieš I pasaulinį karą, gausiai leidžiama katalikiška spauda, kaip ir tiesioginė kunigų agitacija nemažai lėmė, kad karo nualintoje Lietuvoje žmonės, visų pirma moterys, labiausiai pasitikėjo arčiausiai katalikų bažnyčios stovėjusia partija. Pergalę pirmuosiuose demokratiniuose rinkimuose iškovojo krikščionys demokratai, kurie laimėjo ir keletą vėlesnių rinkimų, turėdami seime nežymią daugumą. Antra pagal populiarumą partija buvo valstiečių liaudininkų sąjunga, akcentavusi lietuvių ūkininkų interesus ir buvusi opozicijoje. 1926 m. pavasarį, pirmą kartą rinkimuose dalyvaujant Klaipėdos krašto gyventojams, balsai persiskirstė būtent opozicijos naudai. Kartu su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais organizavę koaliciją, liaudininkai įgijo santykinę daugumą seime ir sudarė naują vyriausybę, o nauju prezidentu, vietoj 1922-1926 m. buvusio A. Stulginskio, tapo valstiečių liaudininkų lyderis K. Grinius. Kairiosios pakraipos valdžia apribojo katalikų bažnyčios įtaką, pagerino tautinių mažumų padėtį, ėmėsi skelbti ryžtingų reformų būtinybę, ragino taupyti valstybės lėšas, pvz. sumažinti karininkams atlyginimus ir t. t. Žinoma, tai negalėjo patikti krikščionims demokratams ir nacionalistiškai nusiteikusiai karininkijai. Tarp dalies karininkų jau seniai brendo nepasitenkinimas parlamentine santvarka, o 1926 m. politiniai įvykiai tik paspartino imtis ryžtingesnių veiksmų. Nepatenkinti šalies politine raida tie karininkai (V. Grigaliūnas-Glovackis, V. Skorupskis, J. Petruitis ir kt.) ėmė ruošti valstybės perversmą, tačiau slaptai ieškojo politinės paramos tarp įtakingesnių valstybės vyrų. Kadangi tai buvo „nešvarus“ dalykas, krikščionys demokratai mielai užleido tam tikrą politinę iniciatyvą nacionalistinių intelektualų partijai - Tautininkų sąjungai, kuri liaudyje nebuvo itin populiari, todėl neatrodė būsianti pavojinga vėlesnėje kovoje dėl valdžios. Tautininkų lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras jau seniai svajojo apie sugrįžimą į valdžią perversmo keliu. Valstybės perversmas įvyko 1926 m. gruodžio 17 d. naktį. Teisėta valdžia veikė neryžtingai, nesuorganizavo pasipriešinimo, buvo priversta atsistatydinti, taip legalizuojant vyriausybės ir prezidento pasikeitimą. Prezidento funkcijų ėmėsi Antanas Smetona, o vyriausybei ėmė vadovauti Augustinas Voldemaras. Krikščionys demokratai parėmė juos Seime, taip sudarydami tam tikrą perversmininkų valdžios teisėtumo įspūdį. Tačiau 1927 m. A. Smetona Seimą paleido ir ėmė stiprinti savo autoritarinį režimą, ką atspindėjo ir jo 1928 m. dekretu paskelbta naujoji konstitucija. 1929 m. A. Smetona sugebėjo pašalinti A. Voldemarą iš valdžios ir liko vienvaldžiu lyderiu. Ministru pirmininku nušalinus A. Voldemarą tapo A. Smetonos svainis Juozas Tūbelis, išbuvęs šiame poste nuo 1929 m. rugsėjo iki 1938 m. kovo.
Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasuko diktatūros keliu (Latvijoje ir Estijoje perversmai įvyko 1934 m.). Lietuvoje valdžios atrama palaipsniui tapo tautininkų partija, iki 1933 m. virtusi masine, o 4 dešimtmečio viduryje buvo uždrausta visų kitų politinių partijų veikla. A. Smetona siekė savo valdžios legitimavimo regimybės. Iš anksto kruopščiai parinkti atstovai 4 dešimtmetyje porą kartų (1931 ir 1938 metais) išrinko A. Smetoną šalies prezidentu (kitų kandidatų nebuvo). Nedemokratiškai buvo išrinktas ir Lietuvos 1936 m. Seimas, kurį sudarė tik 49 atstovai (visi - vyrai). 1938 m. jis priėmė 3-iąją nuolatinę konstituciją, dar labiau iškeliančią prezidento galias. Kadangi A. Smetona valdė daugiau kaip pusę nepriklausomybės laikotarpio (nuo 1926 m. pabaigos iki 1940 m. birželio vidurio), tai šis laikotarpis daugelio žmonių sąmonėje po II pasaulinio karo siejosi būtent su „Smetonos laikais“. Komunistai Smetonos režimą vadino „fašistiniu“, 1940 metais — „plutokratiniu“, sovietmečiu buvo vartojamas ir „smetoninis“, ir „smetoninis-fašistinis“ įvardijimai. Šiuolaikinėje akademinėje literatūroje jis vadinamas „autoritariniu“. A. Štromas vartojo „patriarchalinės diktatūros režimo“ sąvoką. Smetonos gerbėjai mieliau vartoja „aksominės“ diktatūros ar „autoritetinio“ režimo terminus. Dar yra sutinkamas „prezidentokratijos“ terminas, kuris šiuo atveju suprantamas ne kaip demokratijos su stipriu prezidentu, o kaip diktatoriaus, atliekančio Prezidento funkcijas, režimo apibūdinimas. Pats A. Smetona jo valdymo metu oficialiai dar buvo vadinamas „Tautos Vadu“. Dėl to, o ir dėl A. Smetonos valdymo pobūdžio, tas režimas lietuvių išeivijoje kartais dar buvo vadinamas „vadistiniu“.
Gruodžio 17-osios perversmo politinė vadovybė suprato, kad Lietuvos nepriklausomybė yra trapi ir laikina. Lietuva anksčiau ar vėliau gali būti užimta galingesnių kaimynų. Kol dar yra laiko būtina sustiprinti tautą ir paruošti ją lemtingiems išbandymams. O tai per A. Smetonos ir tautininkų valdymo laikotarpį buvo stengiamasi padaryti. Intensyviai vyko lietuvių kalbos įtvirtinimas visose gyvenimo sferose, jaunosios kartos auklėjimas tautiškos nepriklausomybės dvasia ir kiti valstybiniai dalykai, reiškę lietuvių valstybės ir nacionalinės civilizacijos kūrimą bei plėtotę. Buvo neaišku, kiek dar liko laiko iki to momento, kai Lietuvą pavergs kaimyninės valstybės, nepalankios Lietuvos nepriklausomybei. Į ją tiek Maskvoje, tiek Berlyne, tiek Varšuvoje buvo žiūrima kaip į laikiną dalyką. „Lietuva trijų imperialistų replėse“ — taip galima būtų apibūdinti padėtį pasirėmus lietuvių istoriko Jono Švobos formuluote. Dėl to gali būti geriau suprantama, dėl ko A. Smetonos režimas skubėjo per trumpą laiką nuveikti tiek, kiek kitoms Europos tautoms pavyko pasiekti per žymiai daugiau metų. Istorijos duotas laikas buvo palyginus trumpas, bet lietuvių kalbai pirmą kartą istorijoje tapus valstybine, buvo spėta įtvirtinti ją šiame statuse.
| |||