Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1940–1989 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S neveikianti nuoroda |
|||
35 eilutė:
Po A. Sniečkaus mirties nuo 1974 m. užėmęs jo postą Petras Griškevičius neturėjo pirmtako autoriteto ir todėl sumažėjo reliatyvios Lietuvos autonomijos laipsnis. P. Griškevičiaus mirtis 1987 m. lapkritį ir trumpalaikis jį pakeitusio poste Ringaudo Songailos buvimas valdžioje (iki 1988 m. spalio) sutapo su M. Gorbačiovo inicijuota pertvarkos politika TSRS. Michailas Gorbačiovas TSKP CK Generaliniu sekretoriumi tapo 1985 m., būdamas 54 metų amžiaus. 1986 m. jis pirmą kartą viešoje kalboje pavartojo žodį "perestroika", kuris neužilgo tapo pagrindine sąvoka ir lozungu, apibūdinančiu Kremliaus vadovybės vykdomą sovietinės sistemos esminių reformų politiką. Vakarų šalių lyderiai nutarė palaikyti Gorbačiovo politiką, tikėdamiesi palaipsnio Sovietų imperijos silpnėjimo ir savo sąlygų primetimo. Greito TSRS žlugimo beveik niekas nesitikėjo.
Vakarų šalių požiūriu esminė Europoje buvo padalintosios Vokietijos problema, atsiradusi kaip Antrojo pasaulinio karo rezultatas. 1961 m. Kremliaus nurodymu pastatyta Berlyno siena simbolizavo ne tik Europos, bet ir pasaulio padalijimą į dvi priešiškas stovyklas Šaltojo karo metais. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, atvykęs į Vakarų Berlyną, 1987 m. birželio 12 d. prie Brandenburgo vartų iš tribūnos viešai pasakė: „Come here to this gate! Mr. Gorbachev, open this gate! Mr. Gorbachev, tear down this wall!“ („Ateik prie šių vartų! Misteri Gorbačiovai, atverk šiuos vartus! Misteri Gorbačiovai, nugriauk šią sieną!“). Tokia tiesiogine ir perkeltine prasme buvo Vakarų šalių pagrindinio reikalavimo M. Gorbačiovui esmė, kurią jis suprato, kad anksčiau ar vėliau reikės vykdyti. Maskva, milžiniškais kiekiais tiekdama „socializmo lageriui“ naftą ir dujas pigesnėmis kainomis nei pasaulinėje rinkoje, faktiškai buvo tos sistemos finansiniu donoru, nekalbant jau apie sistemos palaikymą karinėmis ir politinėmis priemonėmis. Tai buvo dar Stalino sukurta geopolitinė sistema, kuri strategiškai užtikrino sovietams apsaugą, bet brangiai Kremliui kainavo. Blaiviai žiūrėdama į tikrovę ir savo ekonominį nuosmukį, Maskva protingai nusprendė nebesaugoti prieigų Rytų Europos satelitinėse valstybėse karine jėga. 1988 m. pabaigoje M. Gorbačiovas davė suprasti, kad Tarybų Sąjunga atsisakys Brežnevo doktrinos ir leis daugiau demokratijos Europos socialistinėse šalyse. Taip ir įvyko, o pirmieji sureagavo lenkai, 1989 m. birželį pravedę pusiau oficialius parlamento rinkimus, po kurių buvo suformuota nekomunistinė T. Mazowieckio vyriausybė. 1989 m. rudenį griuvo ir Berlyno siena, o VDR, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, kaip ir prieš tai Lenkijoje, įvyko valdžios pasikeitimai, reiškę vienvaldės komunistų partijos pabaigą.
O kaip tada, esmingai keičiantis geopolitinėms sąlygoms, turėjo spręstis Baltijos šalių klausimas? Skirtingai nuo I pasaulinio karo, II pasaulinis karas Europoje naujų valstybių nesukūrė, o trys net išnyko iš žemėlapio. Tos trys tai ir buvo Lietuva, Latvija, Estija, okupuotos ir aneksuotos Tarybų Sąjungos, kurios vadovybė Kremliuje traktavo tai kaip buvusių carinės Rusijos pakraščių susigrąžinimą. Po to Maskva siekė šias teritorijas kolonizuoti ir tam turėjo nemažai laiko. Profesorius Vytautas Stasys Vardys visą sovietinį Lietuvos valdymo laikotarpį yra pavadinęs "moderniųjų laikų kolonijiniu režimu". Būdami tarsi kolonijiniame statuse lietuviai, kaip ir latviai su estais, vis dėlto turėjo tam tikras veikimo galimybes, išnaudodami sovietinę sistemą savo tikslams, pasinaudodami jos spragomis ir teikiamomis galimybėmis. M. Gorbačiovui pradėjus kalbėti apie radikalesnes reformas ir pradėjus "perestrojką", pirmieji naujus šansus savo interesų naudai iš pabaltijiečių suprato estai...
| |||