Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

Nors dalis smulkiųjų lietuvių bajorų, visų pirma Žemaitijoje, išlaikė glaudų ryšį su valstiečiais, tačiau bajorų kaip valdančiojo sluoksnio vaidmens kritimas buvo neišvengiamas. 1861 m. baudžiava oficialiai buvo panaikinta visoje Rusijos imperijoje. Tokiomis sąlygomis vyko ekonominio valstiečių savarankiškumo didėjimas ir socialinė diferenciacija, o taip pat ir lietuvių valstietiškos prigimties išsilavinusio elito atsiradimas. Realias sąlygas valstiečių vaikui gauti gerą išsilavinimą ir aukštą būsimą socialinį statusą sudarė kunigo kelio pasirinkimas. Žymiausias lietuvių dvasininkas XIX a. neabejotinai buvo Motiejus Valančius. Tai buvo pirmasis iš valstiečių kilęs lietuvis, sugebėjęs tapti vyskupu. Juo tapo pačiame šimtmečio viduryje (1850 m.) ir išbuvo iki pat mirties (1875 m.), t. y. ketvirtį amžiaus. Pagal bažnytinę hierarchiją pavaldus Romai, o valstybine prasme Sankt Peterburgui, Valančius vykdė lietuvišką katalikišką politiką, daugeliu aspektų nepriklausomą nuo rusų ir lenkų interesų. Jam pavaldi Žemaičių vyskupija buvo išplėsta į rytus ir pagal plotą tapo viena didžiausių katalikiškame pasaulyje. 1854 metais Romos katalikų skaičius joje jau viršijo 800 tūkstančių ribą, o po to dėl natūralaus gyventojų prieaugio didėjo. 7-jo dešimtmečio pabaigoje M. Valančiaus valdomojoje vyskupijoje buvo beveik milijonas katalikų (969 330 – 1868 m. duomenimis).

 

 

Didele dalimi dėl visapusiško lietuvių kunigų aktyvumo Žemaičių vyskupija išsaugojo savo lietuvišką pobūdį ir kartu su Suvalkų gubernijos (Seinų vyskupijos) lietuviška dalimi sudarė tą geopolitinį pagrindą, ant kurio po I pasaulinio karo susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šios lietuviškos erdvės centras geografiškai atiteko Kaunui, kuris tapo Žemaičių vyskupijos administraciniu centru po 1863 m. sukilimo, kai į Kauną carinė valdžia nuo 1864 m. perkėlė Motiejų Valančių. Į Kauną nuo 1866 m. buvo perkelta ir Žemaičių vyskupijos seminarija (nuo 1843 m. oficialiai vadinta Telšių vyskupijos seminarija). O Kauno guberniją nuo 1867 m. atsiradusios Suvalkų gubernijos skyrė tik Nemunas. Kadangi gubernija oficialiai vadinosi Suvalkų (nuo administracinio centro pavadinimo), dėl to lietuviškai šiam regionui prigijo Suvalkijos pavadinimas. Vartotas ir mažiau oficialus Užnemunės vardas, nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių tapatinant jį su Suvalkų gubernijos teritorija.