Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
24 eilutė:
XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais atsirado lietuvių valstietiškos kilmės pasaulietinė inteligentija, kuri taipogi ėmėsi reikšti lietuvių nacionalinius interesus. Daugelis šių lietuvių inteligentų buvo kilę iš Suvalkų gubernijos lietuviškos dalies. Mat čia, dar Napoleonui panaikinus baudžiavą, valstiečiai anksčiau prisitaikė prie naujų ekonominių sąlygų, o Suvalkijos lygumų žemės buvo našesnės nei kituose regionuose. Tvirčiau ekonomiškai atsistoję ūkininkai, ypač nuo XIX a. antrosios pusės, galėjo bent vieną vaiką išleisti į aukštesnį mokslą. Pespektyvu buvo leisti gabesnį sūnų ne tik „į kunigus“, bet ir į medicinos ar teisės studijas, mat lietuvių gydytojams bei advokatams carinė valdžia leido dirbti ir Lietuvoje. Šio naujų išsilavinusių lietuvių aktyvumo rezultatas buvo 1883 m. Rytprūsiuose pradėtas leisti pirmas pasaulietinis lietuviškas laikraštis „Aušra“ (Auszra), nelegaliai gabenamas į Lietuvą. Laikraštis buvo leidžiamas iki 1886 m., pirmojo numerio redaktorius buvo Jonas Basanavičius, vėlesnių - Jonas Šliūpas ir kiti. Nors "Aušroje" lietuvių valstybingumo reikalavimas tiesiogiai dar nekeltas, tačiau tokią idėją kai kurie "aušrininkai" jau svarstė, galvodami apie federalizmą, kurio sudėtinė dalis būtų lietuvių gyvenama teritorija. Šios idėjos ir svarstymai atsispindėjo Amerikos lietuvių spaudoje XIX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ir antroje pusėje.
1889 m. pradedamas leisti laikraštis „Varpas“ (žymiausias redaktorius – Vincas Kudirka). Tiek "Aušroje", tiek "Varpe" buvo keliama tautos vienybės idėja, tačiau jau XIX a. pask. dešimtmetyje lietuvių tautinis judėjimas ima ryškiau diferencijuotis į katalikišką, tautinę demokratinę ir socialistinio pobūdžio sroves, ką atspindi šių srovių atskirai leidžiami periodiniai leidiniai. O vėliau - ir kuriamos atskiros organizacijos. Iki I pasaulinio karo partiniai ir ideologiniai skirtumai toliau auga, tačiau lemiamais momentais lietuvių veikėjai gali ieškoti bendro sutarimo. Tai parodė 1905 m. bendro revoliucinio pakilimo visoje Rusijos imperijoje metu Vilniuje įvykęs I lietuvių suvažiavimas, kuriame keltas Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas. Lietuviškose kaimuose ima organizuotis vietinė savivalda, vejami rusų mokytojai ir valdininkai. Po 1905-07 m. revoliucinių įvykių, carinė valdžia, panaudodama kariuomenę sugebėjo dalinai stabilizuoti padėtį. Po to legaliai partinei veiklai Lietuvoje sąlygos buvo nepalankios, tačiau tapo įmanomas lietuvių nacionalinių garantijų kūrimas organizuojant įvairias kultūrines, švietimo, ūkio draugijas, leidžiant spaudą, knygas ir pan. Taigi, legaliai plėtojosi lietuviška spauda ir vyko registruotų draugijų gyvenimas. Carinė valdžia, bijodama naujų revoliucinių bruzdėjimų, buvo palankesnė su katalikų kunigais susijusioms lietuvių organizacijoms, spaudai, švietimui. Tokia padėtis leido sustiprėti lietuviškam klerikalizmui.
Prasidėjus I pasauliniam karui kaizerinės Vokietijos kariuomenė iki 1915 m. pab. užėmė visą etninės Lietuvos teritoriją, pasistūmėjusi šiek tiek toliau į rytus nuo menamos linijos Druja - Naručio ežeras - Naručio upė. Okupuotos lietuviškos ir baltarusiškos teritorijos buvo įtrauktos į naujai administraciškai sudarytą okupuotų kraštų sritį – das Land Ober Ost. Šioje teritorijoje vokiečių kariškiai savo žinion perėmė ir civilinio gyvenimo reguliavimą. Nuo 1917 m. pavasario keičiantis tarptautinei situacijai (Rusijoje nuverčiamas caras, JAV įstoja į karą prieš Vokietiją), Berlyno nurodymu vokiečių okupacinė valdžia ima labiau proteguoti lietuvių veikėjus. Tų metų rugsėjį leidžia jiems Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją ir išrinkti 20 žmonių „krašto tarybą“ (Landesrat) su Antanu Smetona priešakyje. Tačiau ši krašto taryba pasivadina Lietuvos Taryba ir bendradarbiaudama su okupantais bando siekti savų valstybingumo tikslų.
| |||