Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
20 eilutė:
Kitas iš valstiečių kilęs lietuvių kunigas, Antanas Baranauskas, XIX a. pab. Suvalkų gubernijoje tapo Seinų vyskupu. Jis yra išsireiškęs, kad Valančius „išgelbėjo lietuvišką liežuvį“. Pats A. Baranauskas, 1858-59 m. lietuviškai parašytos poemos "Anykščių šilelis" autorius, priešingai iki šiol gajam mitui, savo lietuvybės niekada neišsižadėjo, o gyvenimo pabaigoje intensyviai vertė Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą. Nereikia užmiršti, kad Seinų vyskupija, įkurta 1818 metais su 120 parapijų ir apie 370.000 tikinčiųjų, buvo mišri tautiniu atžvilgiu. Pietinėje jos dalyje vyravo lenkiškos parapijos, tačiau daugiau kaip pusę ploto užėmė lietuvių gyvenamos sritys. Į vyskupo funkcijas įėjo ne tautinės nesantaikos kurstymas, o rami ganytojiška veikla savo dvasinėse valdose.
Didele dalimi dėl visapusiško lietuvių kunigų aktyvumo Žemaičių vyskupija išsaugojo savo lietuvišką pobūdį ir kartu su Suvalkų gubernijos (Seinų vyskupijos) lietuviška dalimi sudarė tą geopolitinį pagrindą, ant kurio po I pasaulinio karo susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šios lietuviškos erdvės centras geografiškai atiteko Kaunui, kuris tapo Žemaičių vyskupijos administraciniu centru po 1863 m. sukilimo, kai į Kauną carinė valdžia nuo 1864 m. perkėlė Motiejų Valančių. Į Kauną nuo 1866 m. buvo perkelta ir Žemaičių vyskupijos seminarija (nuo 1843 m. oficialiai vadinta Telšių vyskupijos seminarija). O Kauno guberniją nuo 1867 m. atsiradusios Suvalkų gubernijos skyrė tik Nemunas. Kadangi gubernija oficialiai vadinosi Suvalkų (nuo administracinio centro pavadinimo), dėl to lietuviškai šiam regionui prigijo Suvalkijos pavadinimas. Vartotas ir mažiau oficialus Užnemunės vardas, nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių tapatinant jį su Suvalkų gubernijos teritorija. Buvo žinomas ir iš senųjų istorinių šaltinių žinomas ankstesnis krašto pavadinimas Sūdavija arba Sūduva,
XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais atsirado lietuvių valstietiškos kilmės pasaulietinė inteligentija, kuri taipogi ėmėsi reikšti lietuvių nacionalinius interesus. Daugelis šių lietuvių inteligentų buvo kilę iš Suvalkų gubernijos lietuviškos dalies. Mat čia, dar Napoleonui panaikinus baudžiavą, valstiečiai anksčiau prisitaikė prie naujų ekonominių sąlygų, o Suvalkijos lygumų žemės buvo našesnės nei kituose regionuose. Tvirčiau ekonomiškai atsistoję ūkininkai, ypač nuo XIX a. antrosios pusės, galėjo bent vieną vaiką išleisti į aukštesnį mokslą. Pespektyvu buvo leisti gabesnį sūnų ne tik „į kunigus“, bet ir į medicinos ar teisės studijas, mat lietuvių gydytojams bei advokatams carinė valdžia leido dirbti ir Lietuvoje. Šio naujų išsilavinusių lietuvių aktyvumo rezultatas buvo 1883 m. Rytprūsiuose pradėtas leisti pirmas pasaulietinis lietuviškas laikraštis „Aušra“ (Auszra), nelegaliai gabenamas į Lietuvą. Laikraštis buvo leidžiamas iki 1886 m., pirmojo numerio redaktorius buvo Jonas Basanavičius, vėlesnių - Jonas Šliūpas ir kiti. Nors "Aušroje" lietuvių valstybingumo reikalavimas tiesiogiai dar nekeltas, tačiau tokią idėją kai kurie "aušrininkai" jau svarstė, galvodami apie federalizmą, kurio sudėtinė dalis būtų lietuvių gyvenama teritorija. Šios idėjos ir svarstymai atsispindėjo Amerikos lietuvių spaudoje XIX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ir antroje pusėje.
| |||