Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1940–1989 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
19 eilutė:
Svarbus uždavinys, kurio vokiečiai atkakliai siekė, buvo Lietuvos vyrų mobilizacija, nacionalinių karinių formuočių sudarymas ir išsiuntimas į Rytus kovoti dėl Vokietijos interesų fronte ar prieš sovietinius partizanus okupuotose Baltarusijos ir Rusijos teritorijose. Vokiečiams pasisekė Latvijoje ir Estijoje suformuoti latvių ir estų SS divizijas. Įtakos galbūt turėjo ir tai, kad Pabaltijo vokiečiai apie 700 metų valdė estų ir latvių žemes, buvo perpratę vietinių gyventojų mentalitetą, žinojo kaip paveikti vietinius gyventojus. Tačiau Lietuvoje vokiečiams dėl savivaldos neigiamo nusistatymo ir gyventojų pasyvaus boikoto nepavyko suorganizuoti karinių SS junginių. Dėl to vokiečių okupacinė valdžia 1943 m. uždarė Vilniaus universitetą, o nemaža grupė lietuvių inteligentų buvo suimta ir ištremta į Štuthofo (Stutthof) konclagerį.
1944 m. vasarą į Lietuvos teritoriją vėl įžengė Raudonoji Armija, mūšių metu nukentėjo Vilniaus ir Šiaulių miestai, besitraukiantys vermachto daliniai susprogdino nemažai pastatų Kaune. 1945 m. sausio mėn. vermachtas buvo išstumtas iš Klaipėdos.
Karo pabaigoje apie 80 tūkst. Lietuvos piliečių, bijodami sovietų pasitraukė į Vakarus. O Klaipėdos kraštą, bėgdami nuo atslenkančios sovietų kariuomenės, paliko beveik visi gyventojai - tiek lietuviai, tiek vokiečiai (apie 140 tūkstančių). Raudonajai armijai išstūmus vermachtą Lietuvos teritorijoje 1944 m. rugpjūčio – 1945 m. gegužės mėn. buvo vykdoma prievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę. Oficialiais duomenimis per šį laikotarpį Lietuvoje į Raudonąją armiją buvo paimta virš 100 tūkst. žmonių (108 378 žmonės, iš jų 82 tūkst. lietuvių). Nemažai Lietuvos lenkų pasirinko karinę tarnybą TSRS teritorijoje sudarytoje Maskvai paklusnioje Lenkijos liaudies armijoje.
| |||