Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1940-1989 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po Stalino mirties 1953 m. komunistinė pusiau totalitarinė sistema išliko, nors ji jau nebuvo tiek totalitarinė kaip Stalino laikais. Kontroliuoti visuomenę ir užkirsti kelią galimam pasipriešinimui padėjo KGB, per visą sovietmetį Lietuvoje turėjusi apie šimtą tūkstančių slaptųjų agentų. Buvo varžoma katalikų bažnyčios veikla, slopinamas disidentinis judėjimas. Nepasitenkinimas esama tvarka ir nepriklausomybės siekimas pasireikšdavo bruzdėjimais, kaip 1972 m. gegužės mėn. Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Tada įvyko jaunimo politinės manifestacijos, o Vakarų spauda pranešė, kad jaunimas protestuoja prieš katalikų bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Tas fonas sudarė galimybę JAV prezidentui R. Niksonui savo vizito metu Maskvoje 1972 m. gegužės mėnesį pokalbiuose su L. Brežnevu iškelti klausimą dėl tikinčiųjų persekiojimo Lietuvoje. (JAV prezidento ir jo žmonos apsilankymas vienoje iš Maskvos baptistų bažnyčių veikiausiai taip pat buvo delikatus dėmesio tikinčiųjų teisėms Tarybų Sąjungoje pademonstravimas). Pranešant pasauliui apie tikinčiųjų persekiojimo faktus sovietinėje Lietuvoje ypač svarbų vaidmenį suvaidino "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", pogrindinis leidinys, kurio pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Sovietinei sistemai tai nieko gero nežadėjo, kaip ir tai, kad 1978 m. Romos popiežiumi tapo lenkas, ir visi suprato, kad Jonas Paulius II skirs padidintą dėmesį Katalikų bažnyčios reikalams komunistinio bloko valstybėse.
 
Po A. Sniečkaus mirties nuo 1974 m. užėmęs jo postą Petras Griškevičius neturėjo pirmtako autoriteto ir todėl sumažėjo reliatyvios Lietuvos autonomijos laipsnis., buvo nuolaidžiaujama stiprėjančiai rusifikacijai. P. Griškevičiaus mirtis 1987 m. lapkritį ir trumpalaikis jį pakeitusio poste Ringaudo Songailos buvimas valdžioje (iki 1988 m. spalio) sutapo su M. Gorbačiovo inicijuota pertvarkos politika TSRS. Michailas Gorbačiovas TSKP CK Generaliniu sekretoriumi tapo 1985 m., būdamas 54 metų amžiaus. 1986 m. jis pirmą kartą viešoje kalboje pavartojo žodį "perestroika", kuris neužilgo tapo pagrindine sąvoka ir lozungu, apibūdinančiu Kremliaus vadovybės vykdomą sovietinės sistemos esminių reformų politiką. Vakarų šalių lyderiai nutarė palaikyti Gorbačiovo politiką, tikėdamiesi palaipsnio Sovietų imperijos silpnėjimo ir savo sąlygų primetimo. Greito TSRS žlugimo beveik niekas nesitikėjo.
 
Vakarų šalių požiūriu esminė Europoje buvo padalintosios Vokietijos problema, atsiradusi kaip Antrojo pasaulinio karo rezultatas. 1961 m. Kremliaus nurodymu pastatyta Berlyno siena simbolizavo ne tik Europos, bet ir pasaulio padalijimą į dvi priešiškas stovyklas Šaltojo karo metais. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, atvykęs į Vakarų Berlyną, 1987 m. birželio 12 d. prie Brandenburgo vartų iš tribūnos viešai pasakė: „Come here to this gate! Mr. Gorbachev, open this gate! Mr. Gorbachev, tear down this wall!“ („Ateik prie šių vartų! Misteri Gorbačiovai, atverk šiuos vartus! Misteri Gorbačiovai, nugriauk šią sieną!“). Tokia tiesiogine ir perkeltine prasme buvo Vakarų šalių pagrindinio reikalavimo M. Gorbačiovui esmė, kurią jis suprato, kad anksčiau ar vėliau reikės vykdyti. Maskva, milžiniškais kiekiais tiekdama „socializmo lageriui“ naftą ir dujas pigesnėmis kainomis nei pasaulinėje rinkoje, faktiškai buvo tos sistemos finansiniu donoru, nekalbant jau apie sistemos palaikymą karinėmis ir politinėmis priemonėmis. Tai buvo dar Stalino sukurta geopolitinė sistema, kuri strategiškai užtikrino sovietams apsaugą, bet brangiai Kremliui kainavo. Blaiviai žiūrėdama į tikrovę ir savo ekonominį nuosmukį, Maskva protingai nusprendė nebesaugoti prieigų Rytų Europos satelitinėse valstybėse karine jėga. 1988 m. pabaigoje M. Gorbačiovas davė suprasti, kad Tarybų Sąjunga atsisakys Brežnevo doktrinos ir leis daugiau demokratijos Europos socialistinėse šalyse. Taip ir įvyko, o pirmieji sureagavo lenkai, 1989 m. birželį pravedę pusiau oficialius parlamento rinkimus, po kurių buvo suformuota nekomunistinė T. Mazowieckio vyriausybė. 1989 m. rudenį griuvo ir Berlyno siena, o VDR, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, kaip ir prieš tai Lenkijoje, įvyko valdžios pasikeitimai, reiškę vienvaldės komunistų partijos pabaigą.
129

pakeitimai