Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1918-1939 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Edurevue (aptarimas | indėlis)
Edurevue (aptarimas | indėlis)
15 eilutė:
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniuje. Sienų klausimas nebuvo detalizuojamas. Vėliau vasario 16 d. nutarimas imtas laikyti Lietuvos valstybės atkūrimo sutartiniu ženklu, o Vasario 16-oji švenčiama kaip Lietuvos nepriklausomybės diena. Su šia švente Lietuvą nepriklausomybės laikais oficialiai sveikindavo ir užsienio valstybių vadovai bei diplomatai, tačiau 1918 metais dar buvo labai neaišku, kuo viskas pasibaigs. Pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro, buvo sudaryta tik 1918 m. lapkričio 11 d. Žlugus kaizerinei Vokietijai ir jai pralaimėjus karą, Berlynas buvo suinteresuotas mažesnės, lietuviškai kalbančias teritorijas apimančios, Lietuvos valstybės atsiradimu, dėl to palaikė ją ir rėmė finansiškai teikdamas paskolas. Jauna Lietuvos valstybė su laikinąja sostine Kaune buvo paremta ir vokiečių karinių dalinių aktyviu dalyvavimu nepriklausomybės kovų laikotarpiu 1919 m. Vėliau Vokietija Lietuvai skolas už paskolas, suteiktas nepriklausomos valstybės kūrimo laikotarpiu, nubraukė. Užtat Lietuvos valdžia nekėlė vokiečiams finansinių pretenzijų už karo meto vokiečių okupaciniu laikotarpiu padarytus nuostolius.
Pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos parlamentą (Steigiamąjį Seimą) įvyko 1920 m. pavasarį. Pirmajame posėdyje 1920 m. gegužės 15 d. St. Seimas proklamavo "Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom". Pagal tautinę sudėtį lietuviai sudarė virš 90% visų St. Seimo narių. Intensyvi lietuvių katalikiškų organizacijų visuomeninė veikla, legaliai plėtota dar prieš I pasaulinį karą, gausiai leidžiama katalikiška spauda, kaip ir tiesioginė kunigų agitacija nemažai lėmė, kad karo nualintoje Lietuvoje žmonės, visų pirma moterys, labiausiai pasitikėjo arčiausiai katalikų bažnyčios stovėjusia partija. Pergalę pirmuosiuose demokratiniuose rinkimuose iškovojo krikščionys demokratai, kurie laimėjo ir keletą vėlesnių rinkimų, turėdami seimuose nežymią daugumą. Vis dėlto pirmoji parlamente patvirtinta vyriausybė (VI iš eilės, veikusi 1920-1922 m.) buvo koalicinė, jai vadovavo Kazys Grinius, atstovavęs Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją ir Lietuvos valstiečių sąjungą, kurios į rinkimus ėjo viename bloke. Prezidento pareigas 1920-1922 m. ėjo St. Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, priklausęs krikščionims demokratams.
 
1926 m. pavasarį, pirmą kartą rinkimuose dalyvaujant Klaipėdos krašto gyventojams, balsai persiskirstė būtent opozicijos naudai. Kartu su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais organizavę koaliciją, liaudininkai įgijo santykinę daugumą seime ir sudarė naują vyriausybę, o nauju prezidentu, vietoj 1922-1926 m. buvusio A. Stulginskio, tapo valstiečių liaudininkų lyderis K. Grinius. Kairiosios pakraipos valdžia apribojo katalikų bažnyčios įtaką, pagerino tautinių mažumų padėtį, ėmėsi skelbti ryžtingų reformų būtinybę, ragino taupyti valstybės lėšas, pvz. sumažinti karininkams atlyginimus ir t. t. Žinoma, tai negalėjo patikti krikščionims demokratams ir nacionalistiškai nusiteikusiai karininkijai. Tarp dalies karininkų jau seniai brendo nepasitenkinimas parlamentine santvarka, o 1926 m. politiniai įvykiai tik paspartino imtis ryžtingesnių veiksmų. Nepatenkinti šalies politine raida tie karininkai (V. Grigaliūnas-Glovackis, V. Skorupskis, J. Petruitis ir kt.) ėmė ruošti valstybės perversmą, tačiau slaptai ieškojo politinės paramos tarp įtakingesnių valstybės vyrų. Kadangi tai buvo „nešvarus“ dalykas, krikščionys demokratai mielai užleido tam tikrą politinę iniciatyvą nacionalistinių intelektualų partijai - Tautininkų sąjungai, kuri liaudyje nebuvo itin populiari, todėl neatrodė būsianti pavojinga vėlesnėje kovoje dėl valdžios. Tautininkų lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras jau seniai svajojo apie sugrįžimą į valdžią perversmo keliu. Valstybės perversmas įvyko 1926 m. gruodžio 17 d. naktį. Teisėta valdžia veikė neryžtingai, nesuorganizavo pasipriešinimo, buvo priversta atsistatydinti, taip legalizuojant vyriausybės ir prezidento pasikeitimą. Prezidento funkcijų ėmėsi Antanas Smetona, o vyriausybei ėmė vadovauti Augustinas Voldemaras. Krikščionys demokratai parėmė juos Seime, taip sudarydami tam tikrą perversmininkų valdžios teisėtumo įspūdį. Tačiau 1927 m. A. Smetona Seimą paleido ir ėmė stiprinti savo autoritarinį režimą, ką atspindėjo ir jo 1928 m. dekretu paskelbta naujoji konstitucija. 1929 m. A. Smetona sugebėjo pašalinti A. Voldemarą iš valdžios ir liko vienvaldžiu lyderiu. Ministru pirmininku nušalinus A. Voldemarą tapo A. Smetonos svainis Juozas Tūbelis, išbuvęs šiame poste nuo 1929 m. rugsėjo iki 1938 m. kovo. Jis ilgiausiai išbuvo Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.