Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
12 eilutė:
Lietuvos valstybingumas buvo panaikintas 1795 m. po Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės trečiojo padalijimo. Rusija, Prūsija ir Austrija, pasidalindamos Abiejų Tautų Respubliką, įgijo bendras sienas tarpusavyje. Teritorijos su lietuviškai kalbančiais gyventojais atiteko Prūsijai ir Rusijai. Dėka Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų Prūsija padidėjo, įgijo didesnę įtaką tarp vokiečių žemių. Rusija dar labiau įsitvirtino rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurios dalį prie Rusijos imperijos buvo prijungęs jau Petras I.
Trečiojo padalijimo metu Rusijai atitekusiose lietuviškose žemėse tarp bajorų jau iš anksčiau buvo įsivyravusi lenkų kalba. XIX a. I ketvirtyje caro rūmuose dar sklandė iliuzijos, kad Lietuva su jos lenkiškai kalbančia bajorija liks lojali, buvo svarstomi netgi politinės autonomijos suteikimo Lietuvai projektai. Buvusi Švedijos provincija Suomija, 1809 m. prijungta prie Rusijos, tokią autonomiją gavo ir liko lojali Rusijos carui. Buvo sukurta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kurioje kaip valdžios kalba palikta nuo seno įsigalėjusi švedų kalba, o suomių antrąja kalba valdžios aparate tapo tik nuo 1892 m. Dar anksčiau lojaliais pasirodė prie Rusijos XVIII a. I ketvirtyje prijungti Pabaltijo vokiečiai, kurių dalis po to net sugebėjo padaryti karjeras Rusijos valstybės aparate (ypač diplomatinėje tarnyboje) ar Mokslų akademijoje. Jekaterinos II valdymo laikais Rusijos armijoje apie trečdalis karininkų buvo iš Livonijos ir Estijos kilę vokiečiai. Jų įtaka išliko stipri ir XIX a. pradžioje. Iš suvokietėjusios škotų giminės Livonijoje kilęs Barklajus de Tolis, užaugęs Pamūšio dvare (dab. Pakruojo rajone), 1810-1812 m. buvo Rusijos karo ministras, o įsiveržus Napoleonui vadovavo Rusijos armijai pradiniame karo etape. 1814 m. caras jam suteikė aukščiausią Rusijoje karinį laipsnį - general-feldmaršalo. Taigi, prie Rusijos imperijos XVIII a. prijungtų vakarinių žemių nerusiškų kilmingų šeimų atstovai turėjo šansų užimti aukščiausius postus ir modernizuoti carinę Rusiją įvairiose srityse. Caro rūmuose nemažos viltys buvo siejamos su švietimo ir mokslo sistemos modernizavimu, dėl ko išskirtinę vietą įgijo Vilnius su jo universitetu. Iki pakliūnant į Rusijos imperijos sudėtį Edukacinė komisija, pakeitusi Jėzuitų ordino tvarkomą LDK švietimo sistemą, spėjo daug nuveikti ir pasižymėti. Jos patirtimi remiantis buvo tikimasi pasinaudoti ir visos Rusijos švietimo reikmėms. Kita vertus, Napoleono įsiveržimas 1812 m. jam kariaujant su Rusija, jo palankus sutikimas Lietuvoje ir po to sekę įvykiai parodė, kad Lietuvos bajorai nėra tvirta atrama, kuria carizmas galėtų pasitikėti taip, kaip Pabaltijo vokiečiais. Pastarieji tuo naudojosi siekdami plėsti įtaką ir vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Pavyzdžiui, jų pastangomis prie Kuršo gubernijos 1819 m. buvo prijungtas ruožas palei Baltijos jūrą su Palanga, taip užtikrinant administraciškai jiems geresnį susisiekimą su Prūsija.
1815 m. prie Rusijos imperijos prijungus buvusią Varšuvos hercogystę (jos sudėtyje buvo ir lietuviška Užnemunė), ji oficialiai buvo pavadinta Lenkijos Karalyste ir gavo autonomiją, pripažįstant čia Napoleono įvykdytą baudžiavos panaikinimą. Tačiau rusams sunkiai sekėsi integruoti ne tik šią, bet ir visas kitas katalikiškas teritorijas, kuriose lenkiškai kalbantys bajorai sudarė privilegijuotą sluoksnį. Ribota autonomija nepatenkino radikaliųjų lenkų bajorų, kurie XIX a. padarė du didelius antirusiškus sukilimus, siekdami atkurti savo istorinę valstybę. Tiek 1830/31, tiek 1863/64 m. sukilimuose aktyviai dalyvavo ir nemažai Lietuvos bajorų su valstiečiais. Po kiekvieno iš šių sukilimų caro valdžia griebdavosi represijų ir maištavusio krašto teisių susiaurinimo. Po 1830/31 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Po 1863/64 m. sukilimo netgi buvo oficialiai atsisakyta vartoti Lenkijos ir Lietuvos pavadinimus. Caro valdžia įsitikino, kad lenkai dėl savo tam tikro civilizacinio patrauklumo gali būti pavojingi rusams kovoje dėl įtakos lietuvių, baltarusių, ukrainiečių valstietijai. Dėl to Lietuvoje buvo siekiama susilpninti katalikų bažnyčios ir lenkų civilizacinę įtaką. Į lietuviškomis ar slaviškomis tarmėmis kalbančius katalikų valstiečius rusų valdžia žiūrėjo kaip į manipuliacinę masę, kurią reikia „atversti“ į savo tikėjimą (pravoslavų) ir surusinti. Dėl to, po 1864 m. lietuviams netgi buvo uždrausta spausdinti knygas lotyniška abecele, tikintis, kad jie pradės skaityti valdžios leistas lietuviškas knygas slavišku raidynu. Tačiau Lietuvos gyventojai tam priešinosi. Dalis katalikų, ypatingai Vilniaus vyskupijoje, intensyviau perėjo prie lenkų kalbos. Didžioji gi dalis, ypatingai Žemaičių vyskupijoje ir Suvalkų gubernijoje ėmė naudoti slaptą lietuvišką spaudą, leidžiamą Rytprūsiuose ir gabenamą į Lietuvą kontrabanda.
| |||