Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1940-1989 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

1953 m. Lietuvoje prasidėjo destalinizacija, palaipsniui sugrįžo dauguma ištremtųjų, atvykėlius valdininkus pakeitė vietiniai, atsigavo lietuviška kultūra. Žemės ūkis įveikė kolektyvizacijos sukeltus sunkumus ir nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios smarkiai didino gamybą. Mėsos produkcija 1950-1978 m. laikotarpiu išaugo 3,5 karto, pieno – 4 kartus, o bendroji pramonės produkcija 28 kartus (oficialiais duomenimis). Sparčiai vyko Lietuvos urbanizacijos procesas, augo ne tik Vilnius, Kaunas, bet ir mažesni miestai. Tai buvo pasekmė racionalaus regioninio planavimo. Gyvenimo lygiu Lietuvos TSR, sudariusi tik 0,29% TSRS ploto, tapo pirmaujančia Tarybų Sąjungos respublikų tarpe.
 
Šie nemaži pasiekimai buvo siejami su ilgamečiu Lietuvos kompartijos vadovu Antanu Sniečkumi (užėmė tą postą 1940-1974 m.), kuris iš karingo stalinisto tapo nuosaikiu, kartais vadinamu „nacionaliniu komunistu“. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje A. Sniečkui ir jo aplinkos žmonėms pavyko sulietuvinti partinį ir valdymo aparatą. Sovietinėje sistemoje centrinė valdžia sudarė sąlygas atskirose sovietinėse respublikose formuotis etniniams elitams (nomenklatūrai). Šio sluoksnio atstovai, bent jau jų dalis, būdami lojalūs oficialiajai politikai siekė užtikrinti ir savo krašto socialinę ekonominę gerovę, nacionalinės kultūros išsaugojimą ir raidą. Jų kredo vėliau išreiškė Algirdas Brazauskas 2007 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Vienas iš būdų kelti ekonomiką buvo „pramušti“ didesnį finansavimą iš Maskvos vienam ar kitam objektui, pramonės šakai ir t. t. Dėl to respublikinė nomenklatūra ieškojo atitinkamų kelių, ne vien formalių kontaktų su Maskvoje sėdinčiais aukštais valdžios pareigūnais, tai neretai padėdavo. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje Maskva žiūrėjo į Pribaltiką, kaip į rusakalbių kolonizacijai tinkamą regioną, kas ypač jautėsi Latvijos ir Estijos atžvilgiu.
 
Lietuvos TSR, būdama sąjungine respublika, kaip valstybė išoriškai teturėjo tik butaforinius atributus: LTSR vėliava, LTSR himnas, LTSR konstitucija, neva "parlamentas" - LTSR Aukščiausioji Taryba. Egzistavo ir dar kai kurie kiti valstybinės butaforikos elementai, pavyzdžiui, Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija, sovietų užsienio politikoje teturėjusi dekoratyvines funkcijas. Kita vertus, lietuvių rankose buvo nemažai administracinio, ūkinio, kultūrinio gyvenimo, švietimo vietinio valdymo svertų. Tai turėjo nemažą reikšmę Vilniaus ir Klaipėdos įsisavinimui, šių miestų ir teritorijų integravimui į Lietuvos gyvenimą, bendram lietuvinimo procesui, kurį paraleliai lydėjo ir Maskvos rusifikacijos politika, pridengiama tautų draugystės, tarybinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo lozungais. Lietuvių vidinę kolonizaciją (urbanizaciją) ir Vilniaus bei Klaipėdos lietuviškėjimą palengvino tai, kad iš Klaipėdos krašto karo pabaigoje buvo pasitraukę vokiečiai, o iš Vilniaus po karo išvyko (buvo priversti išvykti) daugelis išsilavinusių lenkų. Pokario metais vykdyti administraciniai-teritoriniai pakeitimai suardė buvusį Klaipėdos krašto vientisumą.
129

pakeitimai