Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
16 eilutė:
Caro rūmuose nemažos viltys buvo siejamos su švietimo ir mokslo sistemos modernizavimu, dėl ko išskirtinę vietą įgijo Vilnius su jo universitetu. Iki pakliūnant į Rusijos imperijos sudėtį Edukacinė komisija, pakeitusi Jėzuitų ordino tvarkomą LDK švietimo sistemą, spėjo daug nuveikti ir pasižymėti. Jos patirtimi remiantis buvo tikimasi pasinaudoti ir visos Rusijos švietimo reikmėms. Kita vertus, Napoleono įsiveržimas 1812 m. jam kariaujant su Rusija, jo palankus sutikimas Lietuvoje ir po to sekę įvykiai parodė, kad Lietuvos bajorai nėra tvirta atrama, kuria carizmas galėtų pasitikėti taip, kaip Pabaltijo vokiečiais. Pastarieji tuo naudojosi siekdami plėsti įtaką ir vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Pavyzdžiui, jų pastangomis prie Kuršo gubernijos 1819 m. buvo prijungtas ruožas palei Baltijos jūrą su Palanga, taip užtikrinant administraciškai jiems geresnį susisiekimą su Prūsija.
1815 m. prie Rusijos imperijos prijungus buvusią Varšuvos hercogystę (jos sudėtyje buvo ir lietuviška Užnemunė), ji oficialiai buvo pavadinta Lenkijos Karalyste ir gavo autonomiją, pripažįstant čia Napoleono įvykdytą baudžiavos panaikinimą. Tačiau rusams sunkiai sekėsi integruoti ne tik šią, bet ir visas kitas katalikiškas teritorijas, kuriose lenkiškai kalbantys bajorai sudarė privilegijuotą sluoksnį.
Nors dalis smulkiųjų lietuvių bajorų, visų pirma Žemaitijoje, išlaikė glaudų ryšį su valstiečiais, tačiau bajorų kaip valdančiojo sluoksnio vaidmens kritimas buvo neišvengiamas. 1861 m. baudžiava oficialiai buvo panaikinta visoje Rusijos imperijoje. Tokiomis sąlygomis vyko ekonominio valstiečių savarankiškumo didėjimas ir socialinė diferenciacija, o taip pat ir lietuvių valstietiškos prigimties išsilavinusio elito atsiradimas. Realias sąlygas valstiečių vaikui gauti gerą išsilavinimą ir aukštą būsimą socialinį statusą sudarė kunigo kelio pasirinkimas. Žymiausias lietuvių dvasininkas XIX a. neabejotinai buvo Motiejus Valančius. Tai buvo pirmasis iš valstiečių kilęs lietuvis, sugebėjęs tapti vyskupu. Juo tapo pačiame šimtmečio viduryje (1850 m.) ir išbuvo iki pat mirties (1875 m.), t. y. ketvirtį amžiaus. Pagal bažnytinę hierarchiją pavaldus Romai, o valstybine prasme Sankt Peterburgui, Valančius vykdė lietuvišką katalikišką politiką, daugeliu aspektų nepriklausomą nuo rusų ir lenkų interesų. Jam pavaldi Žemaičių vyskupija buvo išplėsta į rytus ir pagal plotą tapo viena didžiausių katalikiškame pasaulyje. 1854 metais Romos katalikų skaičius joje jau viršijo 800 tūkstančių ribą, o po to dėl natūralaus gyventojų prieaugio didėjo. 7-jo dešimtmečio pabaigoje M. Valančiaus valdomojoje vyskupijoje buvo beveik milijonas katalikų (969 330 – 1868 m. duomenimis).
|