Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1940–1989 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prasidėjus II-ajam Pasauliniam karui Lietuvos Respublika laikėsi anksčiau oficialiai paskelbto neutralumo. Tačiau jos teritorijoje nuo 1939 m. spalio buvo dislokuotos Raudonosios armijos įgulos, kas reiškė neutralios valstybės statuso praradimą, nors Lietuva formaliai dar ir išliko nepriklausoma. Maskva privertė ir Latviją su Estija leisti įkurti sovietų karines bazes jų teritorijose. 1940 m. gegužės pradžioje visose trijose Baltijos šalyse sovietų karinėse bazėse buvo apie 67 tūkst. žmonių. Tuo metu, sovietų duomenimis, trijų Baltijos šalių kariuomenės žmonių skaičius siekė 73 tūkstančius. 1940 m. gegužės mėnesio paskutinį dešimtadienį (kaip spėjama tarp gegužės 20 ir 24 d.) Kremlius nusprendė daryti spaudimą Lietuvai, Latvijai ir Estijai, numatant karinės persvaros sudarymą, šių valstybių okupavimą ir valdžios pakeitimą. Birželio 14 d. TSRS įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama porą aukštų valstybės pareigūnų atiduoti į teismą, pakeisti vyriausybę ir įsileisti į šalies teritoriją papildomus Raudonosios Armijos dalinius. Birželio 15 d. naktį posėdžiavusi Lietuvos vyriausybė nepritarė prezidento A.Smetonos siūlymui demonstratyviai pasipriešinti ginklu ir nutarė Maskvos ultimatumą priimti. Tą pačią dieną A. Smetona, operatyviai gavęs Vokietijos pasiuntinio Kaune pasirašytą vizą, su šeima pasitraukė į Vokietiją, o į Lietuvą buvo įvesti papildomi Raudonosios Armijos daliniai. Birželio 17 d. buvo sudaryta marionetinė vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Falsifikuotuose rinkimuose tų metų liepos mėnesį „išrinktas“ vad. Liaudies seimas paskelbė Lietuvą tarybų socialistine respublika ir „paprašė“ ją priimti į TSRS sudėtį kaip sąjunginę respubliką. Šis įjungimas – Lietuvos aneksija buvo įformintas 1940 m. rugpjūčio 3 d.