Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1990–2004 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

1991 m. vasario 11 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija, tačiau Vakarų valstybės neskubėjo to daryti, bijodamos, kad tai paskatintų konservatyvių jėgų sustiprėjimą Rusijoje. Kita vertus, pačioje Rusijoje stiprėjo jos suverenizacijos siekis, o šio proceso lyderiu tapo Borisas Jelcinas, nuo 1990 m. gegužės – Rusijos TFSR Aukščiausios Tarybos pirmininkas, o 1991 m. birželio 12 d. išrinktas nepriklausomos Rusijos Federacijos prezidentu. Tų metų liepos 29 d. V. Landsbergis ir B. Jelcinas Maskvoje pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.

 

 

Atsižvelgiant į tai, kad nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Lietuvoje išliko aukštas pagrindinės tautybės (lietuvių) procentas bendroje gyventojų sudėtyje (apie 80%), nepriklausomos valstybės atkūrimo procese nepabijota priimti vadinamąjį pilietybės „nulinį variantą“. Jis buvo įtvirtintas 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatyme, galiojusiame dvejus metus. Kitokia padėtis susidarė Latvijoje ir Estijoje, kur sovietmečiu tų kraštų gyventojų tautinė sudėtis ryškiai pasikeitė latvių ir estų nenaudai. Jei Estijoje 1934 m. estai sudarė 88% visų gyventojų, tai 1989 m. – tik apie 61%. Ypač komplikuota padėtis susiformavo Latvijoje, kurioje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse latvių dalis bendrame gyventojų skaičiuje tesudarė tik apie 52 procentus, o rusakalbių slavų dalis pasiekė net 42 procentus. Dėl to atkuriant nepriklausomybę ir siekiant užtikrinti latvių nacionalinių interesų prioritetą Latvijoje, o estų Estijoje, didelė gyventojų dalis šiose šalyse atkūrus nepriklausomybę automatiškai negavo pilietybės ir rinkimų teisės. Mat priešingu atveju po II pasaulinio karo atsikėlę rusakalbiai gyventojai ir jų palikuonys savo balsais galėtų lemti, kad šiose Baltijos šalyse rusų kalbai būtų suteiktas valstybinės kalbos statusas ir būtų kitų neigiamų pasekmių Latvijos ir Estijos valstybinei nepriklausomybei.