Wikibooks

Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1990–2004 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Ankstesnis keitimasVėlesnis pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Edurevue (aptarimas | indėlis)
144 keitimai
Edurevue (aptarimas | indėlis)
144 keitimai
16 eilutė:
1990 m. vasario pabaigoje - kovo pradžioje dviem turais vykusiuose Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose daugiau kaip 80% vietų gavo Sąjūdžio iškelti kandidatai, likusias – atsiskyrusios nuo TSKP Lietuvos komunistų partijos (savarankiškos) ir lenkų tautinės mažumos atstovai. 1990 m. kovo 10 d. susirinkusi į savo pirmąjį posėdį naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba sprendė procedūrinius klausimus. Juos pratęsusi kitą dieną, 1990 m. kovo 11-ąją, Aukščiausioji Taryba išrinko savo pirmininku (faktiškai valstybės vadovu) Sąjūdžio lyderį Vytautą Landsbergį ir 22 val. 30 min. priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Buvo skubama, nes kovo 12 d. Maskvoje turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris galėjo priimti nutarimus, apsunkinančius atsiskyrimą.
 
Po Kovo 11-osios Lietuvai sugrąžintas valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“, o Vytis paskelbtas oficialiu valstybės herbu ir ženklu. PremjereTrispalvė valstybinė geltona, žalia ir raudona vėliava buvo vėl įteisinta dar 1988 m., spaudžiant Sąjūdžiui ir visuomenei. Atkurtos Lietuvos Respublikos pirmąja premjere buvo paskirta ekonomistė Kazimiera Prunskienė. TSRS liaudies suvažiavime išrinktas prezidentas M. Gorbačiovas pareikalavo atšaukti Kovo 11-osios Aktą, buvo nutrauktas naftos tiekimas, bet ginkluotos jėgos 1990 m. naudoti nesiryžo, nors Lietuvos nepriklausomybės nepripažino nei viena Vakarų valstybė. Lietuvoje kuriamos nepriklausomos valstybės struktūros, tačiau jos teritorijoje tebestovėjo Tarybinės armijos daliniai, veikė daugelis bendrasąjunginių institucijų. Kitaip tariant egzistavo savotiška dvivaldystė, ką parodė ir 1991 m. sausio įvykiai. Iš Maskvos duotas nurodymas pakeisti valdžią Lietuvoje panaudojant karinę jėgą vis dėlto nepavyko. Lėmė ne tik liaudies parama demokratiškai išrinktai valdžiai, bet ir vykstantys pokyčiai pačioje Rusijoje. Sausio 13 d. B. Jelcinas paskambinęs vyriausybiniu telefonu M. Gorbačiovui pasakė: "Michailai, tu darai didelę klaidą, Michailai... kad įvedei kariuomenę į Pribaltiką". Po pusantros valandos B. Jelcinas jau buvo Taline, kur, susitikęs su Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovybe pasmerkę agresiją Vilniuje ir pradėjo naują Rusijos suverenizacijos etapą. 1991 m. sausio sovietinę agresiją pasmerkė ir Vakarų šalys, peržiūrėdamos sutartis dėl finansinės pagalbos suteikimo Maskvai. Kai kuriais skaičiavimais dėl to TSRS vadovybė negavo kreditų maždaug už 16 mlrd. dolerių sumą.
 
1991 m. vasario 11 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija, tačiau Vakarų valstybės neskubėjo to daryti, bijodamos, kad tai paskatintų konservatyvių jėgų sustiprėjimą Rusijoje. Kita vertus, pačioje Rusijoje stiprėjo jos suverenizacijos siekis, o šio proceso lyderiu tapo Borisas Jelcinas, nuo 1990 m. gegužės – Rusijos TFSR Aukščiausios Tarybos pirmininkas, o 1991 m. birželio 12 d. išrinktas nepriklausomos Rusijos Federacijos prezidentu. Tų metų liepos 29 d. V. Landsbergis ir B. Jelcinas Maskvoje pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.
Gauta iš „https://lt.wikibooks.org/wiki/Lietuvos_istorija_1795–2004/Lietuva_1990–2004_metais“