Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1918-1939 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
21 eilutė:
Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasuko diktatūros keliu (Latvijoje ir Estijoje perversmai įvyko 1934 m.). Lietuvoje valdžios atrama palaipsniui tapo tautininkų partija, iki 1933 m. virtusi masine, o 4 dešimtmečio viduryje buvo uždrausta visų kitų politinių partijų veikla. A. Smetona siekė savo valdžios legitimavimo regimybės. Iš anksto kruopščiai parinkti atstovai 4 dešimtmetyje porą kartų (1931 ir 1938 metais) išrinko A. Smetoną šalies prezidentu (kitų kandidatų nebuvo). Nedemokratiškai buvo išrinktas ir Lietuvos 1936 m. Seimas, kurį sudarė tik 49 atstovai (visi - vyrai). 1938 m. jis priėmė 3-iąją nuolatinę konstituciją, dar labiau iškeliančią prezidento galias. Kadangi A. Smetona valdė daugiau kaip pusę nepriklausomybės laikotarpio (nuo 1926 m. pabaigos iki 1940 m. birželio vidurio), tai šis laikotarpis daugelio žmonių sąmonėje po II pasaulinio karo siejosi būtent su „Smetonos laikais“. Komunistai Smetonos režimą vadino „fašistiniu“, 1940 metais — „plutokratiniu“, sovietmečiu buvo vartojamas ir „smetoninis“, ir „smetoninis-fašistinis“ įvardijimai. Šiuolaikinėje akademinėje literatūroje jis vadinamas „autoritariniu“. A. Štromas vartojo „patriarchalinės diktatūros režimo“ sąvoką. Smetonos gerbėjai mieliau vartoja „aksominės“ diktatūros ar „autoritetinio“ režimo terminus. Dar yra sutinkamas „prezidentokratijos“ terminas, kuris šiuo atveju suprantamas ne kaip demokratijos su stipriu prezidentu, o kaip diktatoriaus, atliekančio Prezidento funkcijas, režimo apibūdinimas. Pats A. Smetona jo valdymo metu oficialiai dar buvo vadinamas „Tautos Vadu“. Dėl to, o ir dėl A. Smetonos valdymo pobūdžio, tas režimas lietuvių išeivijoje kartais dar buvo vadinamas „vadistiniu“.
Gruodžio 17-osios perversmo politinė vadovybė suprato, kad Lietuvos nepriklausomybė yra trapi ir laikina. Lietuva anksčiau ar vėliau gali būti užimta galingesnių kaimynų. Kol dar yra laiko būtina sustiprinti tautą ir paruošti ją lemtingiems išbandymams. O tai per A. Smetonos ir tautininkų valdymo laikotarpį buvo stengiamasi padaryti. Intensyviai vyko lietuvių kalbos įtvirtinimas visose gyvenimo sferose, jaunosios kartos auklėjimas tautiškos nepriklausomybės dvasia ir kiti valstybiniai dalykai, reiškę lietuvių valstybės ir nacionalinės civilizacijos kūrimą bei plėtotę. Buvo neaišku, kiek dar liko laiko iki to momento, kai Lietuvą pavergs kaimyninės valstybės, nepalankios Lietuvos nepriklausomybei. Į ją tiek Maskvoje, tiek Berlyne, tiek Varšuvoje buvo žiūrima kaip į laikiną dalyką. „Lietuva trijų imperialistų replėse“ — taip galima būtų apibūdinti padėtį pasirėmus lietuvių istoriko Jono Švobos formuluote. Dėl to gali būti geriau suprantama, dėl ko A. Smetonos režimas skubėjo per trumpą laiką nuveikti tiek, kiek kitoms Europos tautoms pavyko pasiekti per žymiai daugiau metų. Istorijos duotas laikas buvo palyginus trumpas, bet lietuvių kalbai pirmą kartą istorijoje tapus valstybine, buvo spėta įtvirtinti ją šiame statuse. Lietuvos nepriklausomybė buvo trapi visą 1918-1940 m. laikotarpį, tačiau ji nesubyrėjo pati savaime. Nepriklausomybės praradimą lėmė hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos konfrontacija ir tarpusavio susitarimai pasidalijant Lenkiją ir Baltijos kraštų teritorijas. Lietuvos valdžia, 1939 m. kovo 22 d. sutartimi atiduodama Klaipėdos kraštą nacionalsocialistų valdomai Vokietijai sumažėjo teritoriškai, tačiau 1939 m. spalio 10 d. sutartimi su Sovietų Sąjunga atgavo Vilnių ir dalį teritorijų, 1920 m. atplėštų nuo Lietuvos.
== Bendroji padėtis ==
| |||