Lietuvos istorija 1795–2004/Lietuva 1990–2004 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų

1988-1991 m. galima laikyti didžiulio patriotinio pakilimo, tautos didvyriškumo laikotarpiu. Dainuojanti revoliucija baigėsi išsivadavimu, o išsivadavimo euforija greitai išsivadėjo. Po to sekė metai "kai nebuvo didvyrių". Būtent taip pavadino savo knygą Adolfas Šleževičius, 1993-1996 m. vadovavęs ministrų kabinetui <ref>Adolfas Šleževičius. Metai kai nebuvo didvyrių. Lietuvos įvykiai tuometinio Ministro Pirmininko akimis. - Vilnius, 2008.</ref>, pats didvyriu netapęs. 1992-1996 m. valdžioje buvo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), išaugusi iš Lietuvos komunistų partijos, kuri 1990 m. gruodžio 8 d. atsiskyrė nuo TSKP. 1992 m. vykusiuose rinkimuose į Seimą LDDP gavo 76 vietas iš 141, dėl to turėdama absoliučią daugumą, galėjo sudaryti vienpartinę vyriausybę, neidama į koalicijas. Seimo pirmininku tapęs Algirdas Brazauskas ėmė eiti ir šalies prezidento pareigas. 1993 m. jau pirmame balsavimo ture laimėjęs pirmuosius nepriklausomoje Lietuvoje prezidento rinkimus jis nutraukė narystę LDDP, kaip reikalavo 1992 m. konstitucija. Formaliai žiūrint jis tapo nepartiniu, o valdančiosios partijos pavadinime buvo žodis "demokratinė", tačiau faktiškai , jei žiūrėti istoriškai, 1992-1993 m. į valdžią sugrįžo buvę komunistai, vėl užėmę aukščiausius valstybinius postus. Viena iš tokios padėties pasekmių buvo „nomenklatūrinė privatizacija“, kurios pradžia įžiūrima jau anksčiau, kai Gorbačiovo reformų metu buvo leistas smulkus verslas ir prekyba. Panašūs sugrįžimo į valdžią procesai vyko ir kai kuriose kitose buvusiose "socialistinio lagerio" šalyse, tik Lietuvoje buvusių komunistinės sistemos nomenklatūrininkų sugrįžimas įvyko anksčiau. Antai, gretimoje Lenkijoje su jos giliomis katalikiškomis tradicijomis 1995 m. prezidento rinkimus laimėjo buvęs komunistų partinis funkcionierius Aleksandras Kvasnievskis (Aleksander Kwaśniewski).