Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
16 eilutė:
Caro rūmuose nemažos viltys buvo siejamos su švietimo ir mokslo sistemos modernizavimu, dėl ko išskirtinę vietą įgijo Vilnius su jo universitetu. Iki pakliūnant į Rusijos imperijos sudėtį Edukacinė komisija, pakeitusi Jėzuitų ordino tvarkomą LDK švietimo sistemą, spėjo daug nuveikti ir pasižymėti. Jos patirtimi remiantis buvo tikimasi pasinaudoti ir visos Rusijos švietimo reikmėms. Juo labiau, kad Rusijos imperijoje XIX a. pradžioje buvo tik du universitetai, o Vilniaus universitetas savo mokslo tradicijomis buvo senesnis už 1755 m. įkurtąjį Maskvos universitetą. Kita vertus, Napoleono įsiveržimas 1812 m. jam kariaujant su Rusija, jo palankus sutikimas Lietuvoje ir po to sekę įvykiai parodė, kad Lietuvos bajorai nėra tvirta atrama, kuria carizmas galėtų pasitikėti taip, kaip Pabaltijo vokiečiais. Pastarieji tuo naudojosi siekdami plėsti įtaką ir vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Pavyzdžiui, jų pastangomis prie Kuršo gubernijos 1819 m. buvo prijungtas ruožas palei Baltijos jūrą su Palanga, taip užtikrinant administraciškai jiems geresnį susisiekimą su Prūsija.
1815 m. prie Rusijos imperijos prijungus buvusią Varšuvos hercogystę (jos sudėtyje buvo ir lietuviška Užnemunė), ji oficialiai buvo pavadinta Lenkijos Karalyste ir gavo autonomiją, pripažįstant čia Napoleono įvykdytą baudžiavos panaikinimą. Tačiau rusams sunkiai sekėsi integruoti ne tik šią, bet ir visas kitas katalikiškas teritorijas, kuriose lenkiškai kalbantys bajorai sudarė privilegijuotą sluoksnį. Galima ribota autonomija netenkino radikaliųjų lenkų bajorų, kurie XIX a. padarė du didelius antirusiškus sukilimus, siekdami atkurti savo istorinę valstybę. Tiek 1830/31, tiek 1863/64 m. sukilimuose aktyviai dalyvavo ir nemažai Lietuvos bajorų su valstiečiais. Po kiekvieno iš šių sukilimų caro valdžia griebdavosi represijų ir maištavusio krašto teisių susiaurinimo. Po 1830/31 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, sunaikinta mokyklinė sistema lenkų kalba, įvedant rusiškąją. Rusų istorikas Nikolajus Ustrialovas XIX a. 4-ajame dešimtmetyje sukūrė istoriografinę koncepciją, pagal kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo esme buvo rusiška valstybė. Po 1863/64 m. sukilimo netgi buvo oficialiai atsisakyta vartoti Lenkijos ir Lietuvos pavadinimus. Caro valdžia įsitikino, kad lenkai dėl savo tam tikro civilizacinio patrauklumo gali būti pavojingi rusams kovoje dėl įtakos lietuvių, baltarusių, ukrainiečių valstietijai. Dėl to Lietuvoje buvo siekiama susilpninti katalikų bažnyčios ir lenkų civilizacinę įtaką. Į lietuviškomis ar slaviškomis tarmėmis kalbančius katalikų valstiečius rusų valdžia žiūrėjo kaip į manipuliacinę masę, kurią reikia „atversti“ į savo tikėjimą (pravoslavų) ir surusinti. Dėl to, po 1864 m. lietuviams netgi buvo uždrausta spausdinti knygas lotyniška abecele, tikintis, kad jie pradės skaityti valdžios leistas lietuviškas knygas slavišku raidynu. Tačiau Lietuvos gyventojai tam priešinosi. Dalis katalikų, ypatingai Vilniaus vyskupijoje, intensyviau perėjo prie lenkų kalbos. Didžioji gi dalis, ypatingai Žemaičių vyskupijoje ir Suvalkų gubernijoje ėmė naudoti slaptą lietuvišką spaudą, leidžiamą Rytprūsiuose ir gabenamą į Lietuvą kontrabanda.
Nors dalis smulkiųjų lietuvių bajorų, visų pirma Žemaitijoje, išlaikė glaudų ryšį su valstiečiais, tačiau bajorų kaip valdančiojo sluoksnio vaidmens kritimas buvo neišvengiamas. 1861 m. baudžiava oficialiai buvo panaikinta visoje Rusijos imperijoje. Tokiomis sąlygomis vyko ekonominio valstiečių savarankiškumo didėjimas ir socialinė diferenciacija, o taip pat ir lietuvių valstietiškos prigimties išsilavinusio elito atsiradimas. Realias sąlygas valstiečių vaikui gauti gerą išsilavinimą ir aukštą būsimą socialinį statusą sudarė kunigo kelio pasirinkimas. Žymiausias lietuvių dvasininkas XIX a. neabejotinai buvo Motiejus Valančius. Tai buvo pirmasis iš valstiečių kilęs lietuvis, sugebėjęs tapti vyskupu. Juo tapo pačiame šimtmečio viduryje (1850 m.) ir išbuvo iki pat mirties (1875 m.), t. y. ketvirtį amžiaus. Pagal bažnytinę hierarchiją pavaldus Romai, o valstybine prasme Sankt Peterburgui, Valančius vykdė lietuvišką katalikišką politiką, daugeliu aspektų nepriklausomą nuo rusų ir lenkų interesų. Jam pavaldi Žemaičių vyskupija buvo išplėsta į rytus ir pagal plotą tapo viena didžiausių katalikiškame pasaulyje. 1854 metais Romos katalikų skaičius joje jau viršijo 800 tūkstančių ribą, o po to dėl natūralaus gyventojų prieaugio didėjo. 7-jo dešimtmečio pabaigoje M. Valančiaus valdomojoje vyskupijoje buvo beveik milijonas katalikų (969 330 – 1868 m. duomenimis).
| |||