Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
10 eilutė:
== Įvadas ==
Lietuvos valstybingumas buvo panaikintas 1795 m. po Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės trečiojo padalijimo. Rusija, Prūsija ir Austrija, pasidalindamos Abiejų Tautų Respubliką, įgijo bendras sienas tarpusavyje. Teritorijos su lietuviškai kalbančiais gyventojais atiteko Prūsijai, kurioje jau anksčiau jų nemažai gyveno, ir Rusijai. Dėka Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų Prūsija padidėjo, įgijo didesnę įtaką tarp vokiečių žemių. Rusija dar labiau įsitvirtino rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurios dalį prie Rusijos imperijos buvo prijungęs jau caras Petras I.
Trečiojo padalijimo metu Rusijai atitekusiose lietuviškose žemėse tarp bajorų jau iš anksčiau buvo įsivyravusi lenkų kalba. XIX a. I ketvirtyje caro rūmuose dar sklandė iliuzijos, kad Lietuva su jos lenkiškai kalbančia bajorija liks lojali, buvo svarstomi netgi politinės autonomijos suteikimo Lietuvai projektai. Buvusi Švedijos provincija Suomija, 1809 m. prijungta prie Rusijos, autonomines teises dalinai gavo ir liko lojali Rusijos carui. Buvo sukurta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kurioje kaip valdžios kalba palikta nuo seno įsigalėjusi švedų kalba, o suomių antrąja kalba valdžios aparate tapo tik nuo 1892 m. Dar anksčiau lojaliais pasirodė prie Rusijos XVIII a. I ketvirtyje prijungti Pabaltijo vokiečiai, kurių dalis po to net sugebėjo padaryti karjeras Rusijos valstybės aparate (ypač diplomatinėje tarnyboje) ar Mokslų akademijoje. Jekaterinos II valdymo laikais Rusijos armijoje apie trečdalis karininkų buvo iš Livonijos ir Estijos kilę vokiečiai. Jų įtaka išliko stipri ir XIX a. pradžioje. Iš suvokietėjusios škotų giminės Livonijoje kilęs Barklajus de Tolis, užaugęs Pamūšio dvare (dab. Pakruojo rajone), 1810-1812 m. buvo Rusijos karo ministras, o įsiveržus Napoleonui vadovavo Rusijos armijai pradiniame karo etape. 1814 m. caras jam suteikė aukščiausią Rusijoje karinį laipsnį - general-feldmaršalo. Taigi, prie Rusijos imperijos XVIII a. prijungtų vakarinių žemių nerusiškų kilmingų šeimų atstovai turėjo šansų užimti aukščiausius postus ir modernizuoti carinę Rusiją įvairiose srityse.
| |||