Sprendimų priėmimo teorijos. Racionalaus pasirinkimo teorija

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta. Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Sprendimų priėmimas

Sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas, kuris vyksta tam tikra tvarka, pasirenkant tinkamą ir efektingą sprendimo variantą. Tai sprendžiama, ką laikyti problema, kokia informacija vadovautis, kokias strategijas parinkti, kokias politines alternatyvas svarstyti, kurias iš jų reikia pasirinkti, kokiais būdais įgyvendinti politiką ir t.t.. Trumpai tariant, sprendimų priėmimai yra sudėtinga daugiasluoksnė veiklos struktūra, kur kažkokio darbo realizavimas priklauso nuo sprendimų.

Sprendimų priėmimai gali būti skirtingai, įvairiai interpretuojami, pateikiamos labai skirtingos versijos. [Parsons W. „Viešoji politika“].

---

Ch. Lindblomas: sprendimų priėmimas kaip „išsikapanojimas“

Lindblomas siekia dviejų tikslų:
1) Išsiaiškinti racionalumo sąvoką;
2) Nori pateikti rekomendacijų, kaip patobulinti sprendimų priėmimo procesą.

Jo nuomone, „išsikapanojimas“(muddling through) yra tas metodas, arba „mokslas", kurį ignoruoja viešosios politikos analitikai.

Čia sprendimų priėmimas vaizduojamas kaip tikslų apibrėžimo, alternatyvų palyginimo ir pasirinkimo procesas. Geras sprendimas tas, kuris gali pasiekti užsibrėžtus tikslus. Lindblomas teigia jog, tariamai iracionalus „išsikapanojimo“ menas remiasi tam tikra logika.

Jis taip pat siekia parodyti, jog racionalizuoto (praturtinto naujais įrankiais bei metodikomis) sprendimų priėmimo proceso idėja paprasčiausiai „neveiktų sprendžiant sudėtingus viešosios politikos klausimus". [W. Parsons „Viešoji politika“]

---

Sprendimų priėmimui, kaip “išsikapanojimui”, būdingi šie bruožai:
 Jis vyksta inkrementinių pokyčių metu
 Jis numato tarpusavio prisitaikymą ir derėjimąsi
 Tam tikras alternatyvas atmeta atsitiktiniu, o ne sisteminiu ar sąmoningu būdu
 Politika nėra kuriama visa ir iškart
 Ji klostosi inkrementinės kaitos būdu
 Ji nėra teorijos produktas
 Ji pranašesnė už „bergždžias pretenzijas į nepasiekiamą sistemiškumą".

Inkrementalistinė sprendimų priėmimo teorija

Ši teorija turi daug mažiau politinių aspektų, o kartu joje labiau akcentuojami sprendimų priėmimo būdai, metodai. Inkrementalizmas - pakankamai reali teorija, nes priimant sprendimus yra pripažįstamos objektyvios aplinkos sąlygos - išteklių, laiko, intelekto ir kt. [W. Parsons „Viešoji politika“]

Inkrementalizmo teorijos studijavimas ir naudojimas dažniausiai siejamas su Ch. Lindblomo vardu.
Bandant išskirti esminius inkrementalizmo teorijos bruožus, reikėtų pažymėti šiuos:

1. Tikslų ir sąlygų atranka bei empirinė veiklos analizė reikalauja siekti jų tarpusavio sąveikos, bendrumo labiau negu skirtumų ar priešpriešos vieno kitam.
2. Sprendimų priėmėjams sprendžiant problemas, rekomenduojama atsižvelgti ne į visas esamas alternatyvas, o tik į tas, kurios skiriasi nuo esamosios politikos, bet nėra kardinaliai priešingos jai.
3. Kiekvienai alternatyvai skiriama dėmesio, tik ją įvertinus kaip "svarbią" būsimajam sprendimų priėmimui.
4. Tarp sprendimų priėmėjų sumažėja konfliktų ir nesibaigiančių diskusijų galimybė, nes inkrementalizmas leidžia panaudoti daugybę reguliavimo variantų, vadybinių metodų, lyginant teorinių ir praktinių pozicijų skirtumus.
5. Inkrementalizmo teorija eliminuoja absoliučiai "teisingus" ir pozityvius sprendimus. Geriausi sprendimai pasiekiami susitarimų, kompromisų pagrindu.

Inkrementalizmas kaip teorija skatina priimti tam tikra prasme ribotus, tačiau praktiškus, pritaikomus sprendimus.
Inkrementalizmui būdinga: konservatyvumas, inovacijų stabdymas, reagavimas į išorinės aplinkos poveikį. Taip pat pabrėžiama inkrementalizmo silpnoji pusė priimant sprendimus kritinėse situacijose. Inkrementalizmas laikomas nepakankamai veiklia ir energinga teorija, galinčia tik paskatinti ieškoti alternatyvių sprendimų. Tačiau inkrementalizmo teorijos reikšmės ir galimybių neįvertinti neįmanoma, demokratinėje visuomenėje inkrementalizmas tampa sprendimų priėmimo tobulinimo priemone. [Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas.]

Mišraus skanavimo sprendimų priėmimo teorija

Mišraus skanavimo teorija - kompromisinis sprendimų priėmimas, bandoma sujungti racionalistinę ir inkrementalizmo teoriją. Teorijos pagrindas yra išsamus visuomenėje vykstančių procesų stebėjimas. Tuo pagrindu kuriama išsami informacija sprendimų priėmimui. Atsiranda galimybė išskirti svarbiausias visuomenės problemas ir jas tirti detaliai ir palaipsniui. Mišraus skanavimo teorija: sprendimų priėmimų procese detaliai tiriamos tik kai kurios problemos sritys - bendru žvilgsniu problema aptariama kaip visuma.

A. Etzionis, vienas iš mišraus skenavimo teorijos metodų kūrėjų. A. Etzionio mišraus skanavimo metodas užtikrina aukštesnį sprendimų priėmimo lygį, nes susiejamos racionalios informacijų galimybės su inkrementalizmo informacijos atranka. Mišraus skanavimo teorijos modeliai gali būti efektyvūs, sprendimų priėmėjams pasirinkus racionalaus visapusiškumo teorijos metodus vienais atvejais, o inkrementalizmo metodus - kitais. Mišraus skanavimo metodą galima naudoti priklausomai nuo skirtingų sprendimų priėmėjų galimybių.[W. Parsons, „Viešoji politika“]

Racionalaus pasirinkimo teorija

Racionalaus pasirinkimo teorijos ištakos siekia 18a., kuomet Adamas Smitas išleido veikalą „Tautų turtas“ (1776), kuriuo remiasi neoklasikinė ekonomikos teorija. Viena iš veikalo idėjų buvo ta, kad kiekvienas iš mūsų siekiame savanaudžių tikslų, tačiau tinkamoje aplinkoje šie savanaudiški siekiai gali duoti visuomeniai naudingus vaisius. Tik 20a. antrojoje pusėje ši teorija yra iškeliama. Teorijos pradininkais laikomi: ekonomistai – J.M. Buchananas ir G. Tullockas

Šios teorijos tezės:
1.Žmonės yra tikslus turinčios, sąmoningos būtybės.

2. Žmonės žino savo poreikius, ir gali juos suskirstyti hierarchiškai pagal prioritetą.

3. Darydami pasirinkimą, žmonės atlieka racionalius skaičiavimus, atsižvelgdami į galimą alternatyvių pasirinkimų naudą bei kainą ar prarastą naudą;

4. Socialinės struktūros ir kolektyviniai sprendimai visuomet yra naudos siekiančių žmonių racionalaus pasirinkimo vaisiai.

Teorija teigia, kad žmonės yra pakankamai racionalūs, kad pasirinktų tą sprendimą, kuris jiems atneš daugiausiai naudos. Praktiškai visi ekonominiai skaičiavimai ar prognozės atliekami turint omenyje šias prielaidas. [Zenonas N. „Max Weber ir racionalus pasirinkimas“]

Racionalaus pasirinkimo teorija: pagrindinės prielaidos:
• Žmonių motyvacijos šaltinis: pinigai ir galimybė gauti asmeninės naudos.
• Racionalūs individai renkasi iš kelių alternatyvų
• Jie pasirenka alternatyvą, kuri suteikia jiems didžiausią pasitenkinimą
• Meta iššūkį klasikiniam biurokratijos supratimui
• Leidžia sukonstruoti formalius, o dažnai ir prognuozuojančius žmogaus elgesio modelius.

Šios teorijos šalininkai bando suformuoti idėją, kad kiekvieno individo veiksmai iš esmės yra “racionalūs” t.y. žmogus prieš priimdamas bet kokį sprendimą pirma apgalvoja savo veiksmo kainą ir galimos naudos vertę.

Apibendrinimas

Politikai, valdžios institucijų vadovai ir valdininkai dažnai savo sprendimus paaiškina įvairiomis priežastimis - politine situacija, tam tikrų politinių jėgų santykiu, politinės kultūros stoka ir t.t. Teorijos visapusiškai nenurodo, kaip objektyviai išsiaiškinti, kurios priežastys, sąlygos ir faktoriai labiausiai veikia konkrečių sprendimų priėmimą. Analizuojant sprendimų priėmimo procesą, ypač svarbu suvokti, kada veikia vieni faktoriai, o kada kiti, dažnai lemiantys ne visą sprendimų priėmimo procesą, bet kurią nors sprendimų sritį, sprendiminę situaciją, viso sprendimo kryptingumą. [Stone D. „Viešosios politikos paradoksai. Sprendimų priėmimo menas politikoje“.- Vilnius]

Šiandieniniai sprendimai dažniausiai priimami vadovaujantis dviem pagrindinėmis ideologijomis - konservatyvizmu ir liberalizmu, besiremiančiomis bendromis demokratinėmis nuostatomis ir tradicijomis.

Šaltiniai

1. Parsons W. Viešoji politika.- Vilnius, 2000.
2. Lindbloom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas.- Vilnius, 1999.
3. Stone D. Viešosios politikos paradoksai. Sprendimų priėmimo menas politikoje.- Vilnius, 2004.
4. Zenonas N. Max Weber ir racionalus pasirinkimas.- Vilnius, 2003.