Atverti pagrindinį meniu

Wikibooks β

Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais

< Lietuvos istorija 1795-2004

ĮvadasKeisti

Lietuvos valstybingumas buvo panaikintas 1795 m. po Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės trečiojo padalijimo. Rusija, Prūsija ir Austrija, pasidalindamos Abiejų Tautų Respubliką, įgijo bendras sienas tarpusavyje. Teritorijos su lietuviškai kalbančiais gyventojais atiteko Prūsijai ir Rusijai. Dėka Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų Prūsija padidėjo, įgijo didesnę įtaką tarp vokiečių žemių. Rusija dar labiau įsitvirtino rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurios dalį prie Rusijos imperijos buvo prijungęs jau Petras I.

Trečiojo padalijimo metu Rusijai atitekusiose lietuviškose žemėse tarp bajorų jau iš anksčiau buvo įsivyravusi lenkų kalba. XIX a. I ketvirtyje caro rūmuose dar sklandė iliuzijos, kad Lietuva su jos lenkiškai kalbančia bajorija liks lojali, buvo svarstomi netgi politinės autonomijos suteikimo Lietuvai projektai. Buvusi Švedijos provincija Suomija, 1809 m. prijungta prie Rusijos, tokią autonomiją gavo ir liko lojali Rusijos carui. Buvo sukurta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kurioje kaip valdžios kalba palikta nuo seno įsigalėjusi švedų kalba, o suomių antrąja kalba valdžios aparate tapo tik nuo 1892 m. Dar anksčiau lojaliais pasirodė prie Rusijos XVIII a. I ketvirtyje prijungti Pabaltijo vokiečiai, kurių dalis po to net sugebėjo padaryti karjeras Rusijos valstybės aparate (ypač diplomatinėje tarnyboje) ar Mokslų akademijoje. Jekaterinos II valdymo laikais Rusijos armijoje apie trečdalis karininkų buvo iš Livonijos ir Estijos kilę vokiečiai. Jų įtaka išliko stipri ir XIX a. pradžioje. Iš suvokietėjusios škotų giminės Livonijoje kilęs Barklajus de Tolis, užaugęs Pamūšio dvare (dab. Pakruojo rajone), 1810-1812 m. buvo Rusijos karo ministras, o įsiveržus Napoleonui vadovavo Rusijos armijai pradiniame karo etape. 1814 m. caras jam suteikė aukščiausią Rusijoje karinį laipsnį - general-feldmaršalo. Taigi, prie Rusijos imperijos XVIII a. prijungtų vakarinių žemių nerusiškų kilmingų šeimų atstovai turėjo šansų užimti aukščiausius postus ir modernizuoti carinę Rusiją įvairiose srityse. Caro rūmuose nemažos viltys buvo siejamos su švietimo ir mokslo sistemos modernizavimu, dėl ko išskirtinę vietą įgijo Vilnius su jo universitetu. Kita vertus, Napoleono įsiveržimas 1812 m. jam kariaujant su Rusija, jo palankus sutikimas Lietuvoje ir po to sekę įvykiai parodė, kad Lietuvos bajorai nėra tvirta atrama, kuria carizmas galėtų pasitikėti taip, kaip Pabaltijo vokiečiais. Pastarieji tuo naudojosi siekdami plėsti įtaką ir vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Pavyzdžiui, jų pastangomis prie Kuršo gubernijos 1819 m. buvo prijungtas ruožas palei Baltijos jūrą su Palanga, taip užtikrinant administraciškai jiems geresnį susisiekimą su Prūsija.

1815 m. prie Rusijos imperijos prijungus buvusią Varšuvos hercogystę (jos sudėtyje buvo ir lietuviška Užnemunė), ji oficialiai buvo pavadinta Lenkijos Karalyste ir gavo autonomiją, pripažįstant čia Napoleono įvykdytą baudžiavos panaikinimą. Tačiau rusams sunkiai sekėsi integruoti ne tik šią, bet ir visas kitas katalikiškas teritorijas, kuriose lenkiškai kalbantys bajorai sudarė privilegijuotą sluoksnį. Ribota autonomija nepatenkino radikaliųjų lenkų bajorų, kurie XIX a. padarė du didelius antirusiškus sukilimus, siekdami atkurti savo istorinę valstybę. Tiek 1830/31, tiek 1863/64 m. sukilimuose aktyviai dalyvavo ir nemažai Lietuvos bajorų su valstiečiais. Po kiekvieno iš šių sukilimų caro valdžia griebdavosi represijų ir maištavusio krašto teisių susiaurinimo. Po 1830/31 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Po 1863/64 m. sukilimo netgi buvo oficialiai atsisakyta vartoti Lenkijos ir Lietuvos pavadinimus. Caro valdžia įsitikino, kad lenkai dėl savo tam tikro civilizacinio patrauklumo gali būti pavojingi rusams kovoje dėl įtakos lietuvių, baltarusių, ukrainiečių valstietijai. Dėl to Lietuvoje buvo siekiama susilpninti katalikų bažnyčios ir lenkų civilizacinę įtaką. Į lietuviškomis ar slaviškomis tarmėmis kalbančius katalikų valstiečius rusų valdžia žiūrėjo kaip į manipuliacinę masę, kurią reikia „atversti“ į savo tikėjimą (pravoslavų) ir surusinti. Dėl to, po 1864 m. lietuviams netgi buvo uždrausta spausdinti knygas lotyniška abecele, tikintis, kad jie pradės skaityti valdžios leistas lietuviškas knygas slavišku raidynu. Tačiau Lietuvos gyventojai tam priešinosi. Dalis katalikų, ypatingai Vilniaus vyskupijoje, intensyviau perėjo prie lenkų kalbos. Didžioji gi dalis, ypatingai Žemaičių vyskupijoje ir Suvalkų gubernijoje ėmė naudoti slaptą lietuvišką spaudą, leidžiamą Rytprūsiuose ir gabenamą į Lietuvą kontrabanda.

Nors dalis smulkiųjų lietuvių bajorų, visų pirma Žemaitijoje, išlaikė glaudų ryšį su valstiečiais, tačiau bajorų kaip valdančiojo sluoksnio vaidmens kritimas buvo neišvengiamas. 1861 m. baudžiava oficialiai buvo panaikinta visoje Rusijos imperijoje. Tokiomis sąlygomis vyko ekonominio valstiečių savarankiškumo didėjimas ir socialinė diferenciacija, o taip pat ir lietuvių valstietiškos prigimties išsilavinusio elito atsiradimas. Realias sąlygas valstiečių vaikui gauti gerą išsilavinimą ir aukštą būsimą socialinį statusą sudarė kunigo kelio pasirinkimas. Žymiausias lietuvių dvasininkas XIX a. neabejotinai buvo Motiejus Valančius. Tai buvo pirmasis iš valstiečių kilęs lietuvis, sugebėjęs tapti vyskupu. Juo tapo pačiame šimtmečio viduryje (1850 m.) ir išbuvo iki pat mirties (1875 m.), t. y. ketvirtį amžiaus. Pagal bažnytinę hierarchiją pavaldus Romai, o valstybine prasme Sankt Peterburgui, Valančius vykdė lietuvišką katalikišką politiką, daugeliu aspektų nepriklausomą nuo rusų ir lenkų interesų. Jam pavaldi Žemaičių vyskupija buvo išplėsta į rytus ir pagal plotą tapo viena didžiausių katalikiškame pasaulyje. 1854 metais Romos katalikų skaičius joje jau viršijo 800 tūkstančių ribą, o po to dėl natūralaus gyventojų prieaugio didėjo. 7-jo dešimtmečio pabaigoje M. Valančiaus valdomojoje vyskupijoje buvo beveik milijonas katalikų (969 330 – 1868 m. duomenimis).

Kitas iš valstiečių kilęs lietuvių kunigas, Antanas Baranauskas, XIX a. pab. Suvalkų gubernijoje tapo Seinų vyskupu. Jis yra išsireiškęs, kad Valančius „išgelbėjo lietuvišką liežuvį“. Pats A. Baranauskas, 1858-59 m. lietuviškai parašytos poemos "Anykščių šilelis" autorius, priešingai iki šiol gajam mitui, savo lietuvybės niekada neišsižadėjo, o gyvenimo pabaigoje intensyviai vertė Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą. Nereikia užmiršti, kad Seinų vyskupija, įkurta 1818 metais su 120 parapijų ir apie 370.000 tikinčiųjų, buvo mišri tautiniu atžvilgiu. Pietinėje jos dalyje vyravo lenkiškos parapijos, tačiau daugiau kaip pusę ploto užėmė lietuvių gyvenamos sritys. Į vyskupo funkcijas įėjo ne tautinės nesantaikos kurstymas, o rami ganytojiška veikla savo dvasinėse valdose.

Didele dalimi dėl visapusiško lietuvių kunigų aktyvumo Žemaičių vyskupija išsaugojo savo lietuvišką pobūdį ir kartu su Suvalkų gubernijos (Seinų vyskupijos) lietuviška dalimi sudarė tą geopolitinį pagrindą, ant kurio po I pasaulinio karo susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šios lietuviškos erdvės centras geografiškai atiteko Kaunui, kuris tapo Žemaičių vyskupijos administraciniu centru po 1863 m. sukilimo, kai į Kauną carinė valdžia nuo 1864 m. perkėlė Motiejų Valančių. Į Kauną nuo 1866 m. buvo perkelta ir Žemaičių vyskupijos seminarija (nuo 1843 m. oficialiai vadinta Telšių vyskupijos seminarija). O Kauno guberniją nuo 1867 m. atsiradusios Suvalkų gubernijos skyrė tik Nemunas. Kadangi gubernija oficialiai vadinosi Suvalkų (nuo administracinio centro pavadinimo), dėl to lietuviškai šiam regionui prigijo Suvalkijos pavadinimas. Vartotas ir mažiau oficialus Užnemunės vardas, nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių tapatinant jį su Suvalkų gubernijos teritorija. Buvo žinomas ir iš senųjų istorinių šaltinių žinomas ankstesnis krašto pavadinimas Sūdavija arba Sūduva,

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais atsirado lietuvių valstietiškos kilmės pasaulietinė inteligentija, kuri taipogi ėmėsi reikšti lietuvių nacionalinius interesus. Daugelis šių lietuvių inteligentų buvo kilę iš Suvalkų gubernijos lietuviškos dalies. Mat čia, dar Napoleonui panaikinus baudžiavą, valstiečiai anksčiau prisitaikė prie naujų ekonominių sąlygų, o Suvalkijos lygumų žemės buvo našesnės nei kituose regionuose. Tvirčiau ekonomiškai atsistoję ūkininkai, ypač nuo XIX a. antrosios pusės, galėjo bent vieną vaiką išleisti į aukštesnį mokslą. Pespektyvu buvo leisti gabesnį sūnų ne tik „į kunigus“, bet ir į medicinos ar teisės studijas, mat lietuvių gydytojams bei advokatams carinė valdžia leido dirbti ir Lietuvoje. Šio naujų išsilavinusių lietuvių aktyvumo rezultatas buvo 1883 m. Rytprūsiuose pradėtas leisti pirmas pasaulietinis lietuviškas laikraštis „Aušra“ (Auszra), nelegaliai gabenamas į Lietuvą. Laikraštis buvo leidžiamas iki 1886 m., pirmojo numerio redaktorius buvo Jonas Basanavičius, vėlesnių - Jonas Šliūpas ir kiti. Nors "Aušroje" lietuvių valstybingumo reikalavimas tiesiogiai dar nekeltas, tačiau tokią idėją kai kurie "aušrininkai" jau svarstė, galvodami apie federalizmą, kurio sudėtinė dalis būtų lietuvių gyvenama teritorija. Šios idėjos ir svarstymai atsispindėjo Amerikos lietuvių spaudoje XIX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ir antroje pusėje.

1889 m. pradedamas leisti laikraštis „Varpas“ (žymiausias redaktorius – Vincas Kudirka). Tiek "Aušroje", tiek "Varpe" buvo keliama tautos vienybės idėja, tačiau jau XIX a. pask. dešimtmetyje lietuvių tautinis judėjimas ima ryškiau diferencijuotis į katalikišką, tautinę demokratinę ir socialistinio pobūdžio sroves, ką atspindi šių srovių atskirai leidžiami periodiniai leidiniai. O vėliau - ir kuriamos atskiros organizacijos. Iki I pasaulinio karo partiniai ir ideologiniai skirtumai toliau auga, tačiau lemiamais momentais lietuvių veikėjai gali ieškoti bendro sutarimo. Tai parodė 1905 m. bendro revoliucinio pakilimo visoje Rusijos imperijoje metu Vilniuje įvykęs I lietuvių suvažiavimas, kuriame keltas Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas. Lietuviškose kaimuose ima organizuotis vietinė savivalda, vejami rusų mokytojai ir valdininkai. Po 1905-07 m. revoliucinių įvykių, carinė valdžia, panaudodama kariuomenę sugebėjo dalinai stabilizuoti padėtį. Po to legaliai partinei veiklai Lietuvoje sąlygos buvo nepalankios, tačiau tapo įmanomas lietuvių nacionalinių garantijų kūrimas organizuojant įvairias kultūrines, švietimo, ūkio draugijas, leidžiant spaudą, knygas ir pan. Taigi, legaliai plėtojosi lietuviška spauda ir vyko registruotų draugijų gyvenimas. Carinė valdžia, bijodama naujų revoliucinių bruzdėjimų, buvo palankesnė su katalikų kunigais susijusioms lietuvių organizacijoms, spaudai, švietimui. Tokia padėtis leido sustiprėti lietuviškam klerikalizmui.

Prasidėjus I pasauliniam karui kaizerinės Vokietijos kariuomenė iki 1915 m. lapkričio užėmė beveik visą etninės Lietuvos teritoriją, pasistūmėjusi šiek tiek toliau į rytus nuo menamos linijos Druja - Naručio ežeras - Naručio upė. Okupuotos lietuviškos ir baltarusiškos teritorijos buvo įtrauktos į naujai administraciškai sudarytą okupuotų kraštų sritį – das Land Ober Ost. Šioje teritorijoje vokiečių kariškiai savo žinion perėmė ir civilinio gyvenimo reguliavimą. Nuo 1917 m. pavasario keičiantis tarptautinei situacijai (Rusijoje nuverčiamas caras, JAV įstoja į karą prieš Vokietiją), Berlyno nurodymu vokiečių okupacinė valdžia ima labiau proteguoti lietuvių veikėjus. Tų metų rugsėjį leidžia jiems Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją ir išrinkti 20 žmonių „krašto tarybą“ (Landesrat) su Antanu Smetona priešakyje. Tačiau ši krašto taryba pasivadina Lietuvos Taryba ir bendradarbiaudama su okupantais bando siekti savų valstybingumo tikslų.

Tuometiniai lietuvių politikai tikrai nenorėjo, kad būsimos Lietuvos valstybės plotas apsiribotų grynai lietuviškai kalbančiomis teritorijomis. Kita vertus, 1917 m. rugsėjį ir spalį dar buvo galvojama, kad nėra realu siekti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusių plotų atkūrimo. Bet bolševikams užgrobus centrinę valdžią Rusijoje bei vykstant rusų didžiulės imperijos faktiniam byrėjimui lietuvių politikai nutarė išnaudoti geopolitinę situaciją ir orientuotis į buvusių baltiškų žemių susigražinimą pietuose, kur lietuvių kalba jau daug kur buvo nunykusi. Tokiomis sąlygomis Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 8 d. pasisakė už konstitucinę monarchiją su kataliku dinastu kaip geidžiamiausią būsimą valstybės valdymo formą. O po trijų dienų, t. y. gruodžio 11-ąją, Lietuvos Tarybą paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Imta lošti teritoriškai didesnės atkuriamos Lietuvos valstybės variantą. 1918 m. spalio 8 d. rašte A. Smetona, informuodamas naująjį Vokietijos reichskanclerį Maksą fon Badeną, pripažino, kad 1917 m. pabaigoje buvo orientuojamasi į Lietuvos sienas, kurias Lietuva turėjo tuo metu, kai ji paliovė buvusi valstybė. T. y. nesiekta atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos ar LDK 1772 m. sienų, bet orientuotasi į LDK plotą, kuris buvo po II Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1793 m. ir išsilaikė iki III padalijimo 1795 m., kai Lietuvos valstybingumas buvo panaikintas. Tokio nemažo ploto Lietuvos valstybės sukūrimui 1917 m. pabaigoje savais sumetimais buvo palankūs ir įtakingi kaizerinės Vokietijos politiniai bei kariniai veikėjai. Aišku, jie Lietuvą matė susietą su vokiečių valstybine ūkine karine sistema, bet ir patys lietuvių politikai suprato, kad be vokiečių pagalbos bus sunku tikėtis daugiau pasiekti...

WWW nuorodosKeisti

Bendroji padėtis

The Partitions of Poland [Kartoschema iš knygos: Daniel Stone. The Polish-Lithuanian state, 1386-1795. University of Washington Press, 2001.]

Poland after the second partition 1793 [This is an illustration from Political History of Poland written by E.H. Lewinski-Corwin and published in 1917.]

I i II rozbiór Polski

III rozbiór Polski

Lithuania's struggle for national survival 1795-1917 [Juozas B. Laučka. LITUANUS. LITHUANIAN QUARTERLY JOURNAL OF ARTS AND SCIENCES Volume 30, No.4 - Winter 1984]

T. Narbutas: Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas [Versta iš: Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do historyi Litwy odnoszące się. Wilno. 1856, s. 268-270.]

Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich [Warszawa : nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1880-1914]

Baudžiava Lietuvoje – sąlygos, žlugimas, pamokos [Jonas Rudokas (“Kultūros barai” Nr. 3) lrytas.lt, 2011-04-03]

VISUOMENĖS STRUKTŪROS, SOCIALINĖ SĄVEIKA IR JOS POVEIKIS VALSTYBĖS RAIDAI (NAUJIEJI LAIKAI) [Programos vykdytojas – Lietuvos istorijos institutas]

Галина Кобецкайте. Почему мы вышли из Империи?(1)

Gediminas Kulikauskas: Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje [2007.10.31]

The Making of Modern Lithuania [By Tomas Balkelis] [Preview in Google Books]

Grammatik der littauischen Sprache [von Dr. Friedrich Kurschat, Professor zu Königsberg i. Pr. - 1876]

Litauische Forschungen : Beiträge zur Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer [von Adalbert Bezzenberger, 1882]

Lietuvių sąjūdis ir lietuvių tautos atgimimas [Mokomoji medžiaga]

How to Represent a Country Erased from the Political World Map: Case Study of Lithuania in the 19th Century [By Dr. Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė in: International Journal of Advanced Research (2016), Volume 4, Issue 3, 473-478]

etc.

Jonas Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851-1922 [Tai Jono Basanavičiaus autobiografija, parašyta 1922 m. Atskira knyga pirmą kartą buvo išleista 1936 m.]

Aušrinė Slavinskienė. Litauische Maler in München [zeitenblicke 5 (2006), Nr. 2]

Nejaugi lietuviai nekovojo už savo turtą? [Apie pirmųjų lietuviškų parapijų kūrimą JAV]

„Amerikos balso“ archyvai: pirmieji lietuviai emigrantai Amerikoje gaudavo tik vargingiausią darbą kasyklose

1795-1829 m.Keisti

Seminaro tikslas būtų aptarti bendrą Lietuvos padėtį ir raidą po trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo iki XIX a. 3-ojo dešimtmečio pabaigos, neliečiant 1830/31 m. sukilimo.


Traktat tylżycki 9 lipca 1807 [1807 m. Tilžės taikos sutarties tekstas, išverstas į lenkų kalbą]

Napoleonas ir Lietuva [Vido Poškaus straipsnis periodiniame leidinyje „MUZIEJININKYSTĖS BIULETENIS“ 2002 m. Nr. 5-6.]

Napoleonas Lietuvoje [Straipsnio autorius: Jonas Rudokas. Paskelbta: veidas.lt, 2012.07.01.]

Переправа наполеоновской армии через Неман. 22 июня 1812. [Неизвестный художник. Бумага, акварель. 38 x 25. 1810-е гг.]

Napoleon Bonaparte : die Stadt Kaunas ruft die Vergangenheit wach

Litwa i Napoleon w 1812 roku [2008 m. išleista lenkiška knyga, kurią parašė Dariusz Nawrot] Knygos turinys ir pradžia

Lietuvos tūkstantmetis: XIX amžius. Jauną didikę pakerėjo ne Europos užkariautojas Napoleonas, o jo nugalėtojas caras [lrytas.lt, 2009-11-26. Straipsnio autorius: Tomas Vaiseta]

Russland: Läuse stoppten Napoleon [FOCUS Online, 2006.01.04.]

Napoleonmetis Panevėžio krašte [Petro Juknevičiaus tekstas. Leidinyje aprašomas Napoleono armijos X korpuso žygis Panevėžio apylinkėmis, okupacinės valdžios santykiai su vietos gyventojais. Trumpai aptariamas lietuviškų dalinių kūrimas. Minimi valstiečių neramumai. Yra literatūros sąrašas, reziume prancūzų, vokiečių, anglų, latvių ir rusų kalbomis.]

Die lituanistische Bewegung zu Anfang des 19. Jahrhunderts [Santrauka vokiečių kalba iš Vinco Maciūno 1939 m. knygos]

Aušra Martišiūtė. Teatro kultūros atspindžiai Dionizo Poškos veikloje ir raštuose [Metai, 2005 Nr. 1]

1830-1862 m.Keisti

Seminaras tematiškai apimtų 1830/31 m. sukilimą ir laikotarpį iki kito sukilimo. Galima tematiškai jungti ir abu sukilimus į vieną seminarą, panaudojant studijoms 1863/1864 m. sukilimo istorijos šaltinius ir istoriografiją. Abu XIX a. sukilimai vyko kartu su lenkais prieš Rusiją, dėl to juos gretinti verta. Laikotarpis tarp dviejų sukilimų tokiu atveju būtų nagrinėjamas kaip potėmė.

1830 metų sukilimas [Teksto autorius: Antanas Kulakauskas]

50 litų moneta, skirta 1831 m. sukilimui ir jo herojės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms [Lietuvos Banko lankstinukas]

Laiko ženklai. Emilija Pliaterytė [LRT laida, 2004 m.]

Powstanie Listopadowe – 180. rocznica wybuchu powstania listopadowego 1830-1831 [Lenkijos archyvinių dokumentų virtuali paroda]

POWSTANIE LISTOPADOWE NA LITWIE I ŻMUDZI

Wojna na Litwie w roku 1831 [1913 m. išleistos knygos tekstas]

Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių [Pilnas 1845 m. Peterburge išleisto veikalo tekstas]

S. DAUKANTO DIDŽIOJO LENKŲ - LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNO ISTORIJA

Ueber die Anfertigung der Ethnographischen Karte des europäischen Russlands, von P. v. Koeppen [1852]

1863/64 m. sukilimasKeisti

Temos aktualumą didina sukilimo 150-osios metinės, o 2013-uosius buvo siūloma paskelbti 1863 metų sukilimo metais. Toks sprendimas ir priimtas 2012 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos Seime. Siūloma 2013-uosius paskelbti 1863-iųjų metų sukilimo metais --- Siūloma 2013 m. skelbti 1863-iųjų metų sukilimo metais --- 2013 metai paskelbti 1863-iųjų metų sukilimo metais

Virtuali paroda „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose ,Polonia‘ ir ,Lituania‘“

Povstání 1863 v Litvě z pohledu litevské historiografie [Kateřina Pohanková parašė ir 2013 m. Masaryko universitete Čekijos mieste Brno apgynė magistro darbą apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje lietuvių istoriografijos požiūriu]

Atradimai archyve atverčia primirštą istorijos puslapį [Rūta Mikšionienė („Lietuvos rytas“), 2013-02-08]

Minima 1863 m. sukilimo 145-ųjų metinių sukaktis [2008.05.22 balsas.lt paskelbtas straipsnis apie 1863 m. sukilimo paminėjimą, remiantis dienraščio "Respublika" publikacija.]

1863 m. sukilimo muziejus ir Paberžės sakralinio paveldo kompleksas [Filmuota medžiaga]

Augustinas Janulaitis. 1863 - 1864 metų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje [Išleista 1921 metais Kaune. © Lietuvos.net pataisymai ir papildymai 2005 Spalis.]

Minima 1863 m. sukilimo 145-ųjų metinių sukaktis [balsas.lt, 2008.05.22.]

Petras Katinas. Garbingas tautos istorijos puslapis [„XXI amžius“, 2003 Nr. 9]

Ieva Šenavičienė. 1863 m. sukilimas ir lietuvių kalba [Metai, 2006 Nr. 6]

Lietuvių kalba 1863 m. sukilimo agitacijoje [Ievos Šenavičienės straipsnis žurnale „LITUANISTICA“, 2006, T. 67, Nr. 3, p. 13–23.]

Vilniaus vyskupijos katedros kapitula ir 1863 m. sukilimas [Straipsnio autorė: Aldona Prašmantaitė. Paskelbta žurnale „Lituanistica“, 2008. T. 54. Nr. 1(73), p. 19-34.]

1863 m. sukilimas ir dvasiškija —— Tęsinys 1 —— Tęsinys 2

Reda Griškaitė. Daugiau negu tiesa (Gediminas Ilgūnas. Antanas Mackevičius: sukilimo žygiai ir kovos, 2007)

Kovo 11-os akto signataras apie mišką, laisvę ir sukilimą [Interviu su Gediminu Ilgūnu]

Lietuvos katalikų dvasininkai ir 1863 metų sukilimas [Alfonso Zubrecko straipsnis laikraštyje „XXI amžius“, 2003 Nr. 62]

Lietuvos vienuolijų dalyvavimas 1863-1864 m. sukilime [Straipsnio autorius: Algimantas Katilius. Paskelbta: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 32. Vilnius, 2009, p. 79-112.]

Paroda „1863 m. sukilimas — 145“ [Straipsnio autorius: Tadas Šėma. Paskelbta žurnale „Lietuvos muziejai“ 2008 Nr. 2, p. 19-20.]

Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta [Dariaus Staliūno knygos anotacija]

1863 metų sukilimo muziejus —— „1863 metų sukilimo muziejus Paberžėje pradėjo veikti 1993 metais. Muziejus įkurtas vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvare, statytame 1793 metais. Šiame dvare dažnai pietaudavo ir tardavosi apie sukilimo organizavimą kunigas Antanas Mackevičius ir Stanislovas Šilingas.“

Sausio sukilimas: dalyviai ir liudininkai [Straipsnio autorius: Marius Vyšniauskas. Paskelbta: Bernardinai.lt, 2013-10-04]

Powstanie styczniowe [WIEM, darmowa encyklopedia]

Powstanie Styczniowe w zbiorach Biblioteki Narodowej [1863/64 m. sukilimo laikotarpio dokumentai, spauda ir ikonografinė medžiaga iš Lenkijos Nacionalinės bibliotekos fondų.]

Bitwy i potyczki 1863-1864. Na podstawie materyałów drukowanych i rękopiśmiennych Muzeum Narodowego w Rapperswilu [Tai 1913 m. lenkų kalba išleistos brošiūros skanuotas vaizdas (visi puslapiai). Pateikiama medžiaga apie mūšius ir karinius susidūrimus 1863/64 m. sukilimo metu visose gubernijose, įskaitant Vilniaus, Kauno, Augustavo, Gardino gubernijų teritorijas. Parengė Stanisław Zieliński.]

Manifest Tymczasowego Rządu Narodowego [22 stycznia 1863 r.]

Złota Hramota [Warszawa, 12 kwietnia 1863]

Manifest Rządu Narodowego do Ludów i Rządów Europy [31 lipca 1863, Warszawa]

The Records of the Polish Underground State, 1863-1864

Польша и русская угроза [Karlo Marxo 1867 m. kalbos tekstas, išverstas į rusų kalbą. Kalba pasakyta minint ketvirtąsias 1863 m. sukilimo metines.]

Александр Широкорад. Парадоксы Польского восстания 1863 года [«Независимая газета», 6 июня 2008 года]

А.Д. Гронский. Кастусь Калиновский: конструирование героя [Беларуская думка 2008, №2, С. 82-87.]

The Russian government in Poland : with a narrative of the Polish Insurrection of 1863 (1867) [1867 m. Londone išleistos knygos visas tekstas. Autorius: W. A. Day]

The 1863 Revolt in Soviet Historiography [By J. Jakštas. In: „Lituanus“ Volume 9, No.4 - December 1963.]

THE 1863 REVOLT IN LITHUANIA [Straipsnio autorius: Vincas Trumpa]

Obraz powstania styczniowego w dokumentach przechowywanych w Archiwum Państwowym w Białymstoku

Zum Jahrestag des Polnischen Aufstandes von 1863

Vaizdinė medžiaga Vikitekoje

Szwadron [Lenkų meninis filmas apie 1863 m. sukilimą]

1863 – 1864 m. sukilimo rekonskrukcija (2013 m.) [Fotografijos]

History of the 1863-1864 uprising in Belarus (overview)

Sukilimo kartografija

Mapa bitew-potyczek 1863-1864 na Litwie i Rusi

Rusinimas ir spaudos draudimasKeisti

Spaudos ir lietuviško viešojo žodžio draudimo metu visas lietuvių nacionalinis judėjimas Rusijos imperijoje buvo konspiracinis ir galėjo formuotis tik savotiška "konspiracinė visuomenė" su savo užslaptinta kultūrine ir politine raiška. Kaip yra pasakęs tarpukario istorikas Simas Sužiedėlis: tuomet kova vyko ne dėl raidės, o dėl tautos gyvenimo. Kitas istorikas, Pr. Penkauskas, primindamas carinės Rusijos laikus, rašė : „vien tik rusų kalba, praeitis ir jos didvyriai nuolat visokiais būdais lietuviams buvo kalami galvon. Tiktai vien rusų papročius, kaip vanduo ir ugnis priešingus lietuvių tautos dvasiai, lietuvis – lietuvaitė tematė mokykloje, visose įstaigose ir šiaipjau gyvenime“. [1]

Rusinimo ir lietuvių spaudos draudimo tematika, kova už lietuvišką spaudą ir žodį 1864-1904 m., yra viena geriausiai lietuviškos istoriografijos ištirtų problemų. Dėl to rengiantis seminarui šia tema neturėtų pritrūkti literatūros, šaltinių publikacijų, o ir internete galima rasti nemažai medžiagos. Tema yra patogi ir tautiniam patriotiniam ugdymui, dėl to neatsitiktinai jai imta skirti daug dėmesio Nepriklausomoje Lietuvoje po I pasaulinio karo, kai buvo kuriama valstybinė tautinio švietimo sistema.

  1. Pr. Penkauskas. Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje. Kaunas, 1919, p. 4.


Termino “rusinimas” prasmės istorija (XIX a. 7 dešimtmetis) [Autorius: Darius Staliūnas]

Making Russians – meaning and practice of russification in Lithuania and Belarus after 1863 [Knygos autorius: Darius Staliūnas]

Koriko paminklas Vilniuje. 100 metų [Gedimino Ilgūno straipsnis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ 1998 Nr. 11-12]

Vanda Stonienė. Spaudos draudimas ––– „SPAUDOS DRAUDIMAS, caro valdžios draudimas, spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje bei Rusijos europinės dalies gubernijose lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Galiojo 1864 – 1904.“

Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė [Antano Tylos straipsnis, 1996]

Lietuvių katalikai, spauda ir visuomeninė veikla [Straipsnio autorius: Petras Plumpa]

Lietuviškas žodis [Leidinys skirtas lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui]

Lietuvių draudžiamosios spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos [Vytauto Merkio straipsnis žurnale „Knygotyra“ 2005, T. 44]

Kovos metai dėl savosios spaudos [Straipsnio autorius: Vincas Trumpa]

Lietuvių rašytojai spaudos draudimo metais [Straipsnio autorė: Nijolė Raižytė]

Raidynų konkurencija ir karas [Straipsnio autorius: Bronys Savukynas. Paskelbta „Naujasis židinys - Aidai“, 2004 Nr. 5, p. 222-224.]

Spaudos draudimo laikus prisimenant [Algirdo Merkevičiaus straipsnis leidinyje „XXI amžius“, 2004 Nr. 57.]

Spaudos draudimo drama [Teksto autorius: mokytojas ir vadovėlių autorius Juozas Brazauskas]

Lotyniški rašmenys - tiltas į Europą [Vyganto Vareikio straipsnis dienraštyje „Vakarų ekspresas“, 2009 m. gegužės 7 d.]

Raidžių draudimo metai lietuvių kultūroje [Knygotyra, 2005, T. 45]

Spaudos draudimo dokumentas [Perspausdinta iš: "Varpas ir varpininkai", Kaunas, 1939, p. 113-114.]

Retro pabiros apie knygnešių gadynę

LITHUANIA 1863-1893: TSARIST RUSSIFICATION AND THE BEGINNINGS OF THE MODERN LITHUANIAN NATIONAL MOVEMENT

Amerikiečių istorikas: lietuvių tautinį atgimimą inspiravo priespauda ir diskriminacija [Eglės Samoškaitės interviu su amerikiečių istoriku Charles Perrin. Skelbta: www.DELFI.lt, 2010 rugsėjo mėn. 4 d.]

Spaudos draudimo laikais išleistų knygų sąrašas, suskaitmenintas portale epaveldas.lt

Памятная книжка Виленской губернии на 1876 год

"Auszra" ir aušrininkai XIX a. 9-ajame dešimtmetyjeKeisti

Auszra (visi 1883-1886 m. numeriai) [Faksimilinės kopijos svetainėje epaveldas.lt]

Lietuviszkas „Auszrôs“ kalendorius … 1884 : … ant metû 1884, turincziu 366 dienas, visai Lietuvai ir Źemaitijai pritinkantis [1883]

Lietuviszkas „Auszrôs“ kalendorius … 1885 : … ant metų 1885, turincziu 365 dienas, visai Lietuvai ir Żemaitijai pritinkas. - Antri metai. [1884].

Lietuviszkas „Auszrôs“ kalendorius … 1886 : … ant metu 1886, turincziu 365 dienas, visai Lietuvai ir Žemaitijai pritinkąs. - Treti metai. [Tilžė, 1885.]

Aušra [Lietuvių enciklopedija]

Paroda „Aušrai – 130“

Ar būtų šiandien Lietuva, jeigu ne „Aušra“?

Linas Kojala. Naujosios Aušros belaukiant

UNA STORIA ANTICA. AUSZRA (1883-1886), JONAS BASANAVIČIUS E LA NAZIONELITUANA COME COMUNITA’ PSICOLOGICA [Andrea Griffante]

Lietuvos idėja Aušroje

Užmirštas aušrininkas

Jonas Basanavičius ir “Aušra” [Straipsnio autorius: Vytautas MERKYS]

DR. JONAS BASANAVIČIUS — FOUNDER OF AUŠRA

Jonas Basanavičius: „Aušros“ link [Straipsnio autorius: Algirdas Grigaravičius]

Prahoje parduodamas butas name, kuriame prieš 130 metų apsigyveno Jonas Basanavičius, gavo atspausdintą „AUSZRĄ“ ir įsimylėjo...

The father of Lithuanian independence was inspired by Czech awakeners

Praha – Aušra

Jonas Basanavičius v Praze 1882 – 1884 / Jonas Basanavičius Prahoje 1882 – 1884

Gediminas Zelvaras. Jonas Basanavičius: tautinio atgimimo uždaviniai

Jonas Basanavičius – lietuvių tautos patriarchas

Lietuvių valstybingumo idėja "Aušros" gadynėje [G. Zelvaro straipsnis, paskelbtas: Studentų mokslinė praktika 2013. Konferencijos pranešimų santraukos. II dalis. Vilnius: Lietuvos mokslo taryba, 2013, p. 22-24.]

DR. JONAS ŠLIŪPAS (1861-1944)

J. Šliūpas – modernaus Lietuvos valstybingumo tėvas [Rosita Garškaitė, lzinios.lt, 2014-12-29]

K. Šakenio „Auszra ir jos gadynė“

Lietuvių tautos atgimimo pirmojo dešimtmečio (1883–1893) ekonominiai raštai ir rašytojai

Lithuanian Physicians — "Aušrininkai" II. Contributors to Aušra

REFORMATAI AUŠRININKAI IR VARPININKAI LIETUVOS TAUTINIO ATGIMIMO PROCESE

Istorikas Jonas Rudokas: „130-ąsias metines mininčio laikraščio „Aušra“ manifestas lietuvybei aktualus ir šiandien“

Die Zeitschrift „Auszra“ – ein echter Grenzfall [Stephan Kessler]

Šis tas apie "Aušrą" / dr. Jonas Šliūpas. - 1936

Dr. Jonas Šliūpas. Patriot of Two Continents

Dr. Jonas Šliūpas — aušrininkas [Parašė Vincas Trumpa]

Jono Šliūpo autobiografijos

Aušrininko Jono Šliūpo archyvas – Šiaulių universiteto bibliotekoje

Jonas Šliūpas - visuomenininkas, kovotojas, pranašas [Straipsnio autorius - Jonas Rudokas, paskelbta 2011 m.]

Pakvietimo rasztas [reditojas Jonas Szlupas]. - 1884 10 09]. - [1] lap.

Iszganymas wargdienio [1886 m. išleistos knygelės autorius - Jonas Šliūpas, pasirašęs J.S. Kuokszczio slapyvarde]

Keli žodžai apie auginimą, paraszyti J.S. Kuokszczio [1886 m. Niujorke išleista J. Šliūpo brošiūra]

Lietuwiszkasis balsas [1885-1888 m. numeriai portale epaveldas.lt]

Unija [1884-1885 m. numeriai portale epaveldas.lt]

Tautinė tapatybė lietuvių biografijose (Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Vincas Kudirka)

1933 m. pašto ženklas, skirtas "aušrininkui" Jonui Šliūpui

„Aušros“ 50 metų jubiliejui pažymėti 1933 m. pašto ženklas, skirtas Jonui Basanavičiui

1933 m. pašto ženklas, skirtas Andriui Višteliauskui

Pražuvęs „Auszros“ archyvas prisikėlė naujam gyvenimui

MARTYNO JANKAUS LEIDYBINĖ VEIKLA IKI SPAUSTUVĖS ĮKŪRIMO (1879–1889)

Lietuviškų klėtelių godos [Rašoma ir apie "Aušrą"]

„Aušros“ tautinės konsolidacijos programa ir bajorija: keletas įžvalgų [Olga Mastianica]

Aušros perspektyva [Tomas Venclova]

Lietuvių tautinio atgimimo epizodas: Antano Buivydo laiškas Vincentui Aleksandravičiui

XIX a. pab. — XX a. pr.Keisti

Pavadinimas Fin de siècle pirmą kartą buvo panaudotas 1886 m. prancūziškame laikraštyje „Le Décadent“. Nors terminas Fin de siècle (lietuviškai reiškia „amžiaus pabaiga“) atsirado specifiniam prancūziškam tuometiniam gyvenimo jausmui apibūdinti, tačiau vėliau jis įgijo bendraeuropinę reikšmę ir juo tapo įprasta apibūdinti visą laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1914 m. Žmonės tuo metu kažkaip suprato, kad gyvena epochoje, kuri jau baigiasi…

Vincas Kudirka – Lietuvos mylėtojas

"Varpas" [Literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis]

Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г.: Виленская губерния - Ковенская губерния - Гродненская губерния - Курляндская губерния - Привислинские губернии

Lietuvoje pirmąją lemputę vyrai bandė užpūsti [Delfi.lt, 2007.04.17 iš www.salve.lt]

Ar buvo Vilniuje cirkas? [Teksto autorius: Alvidas Jancevičius, Vilnius]

Vilniaus šventės ir pramogos prieš Pirmąjį pasaulinį karą [Straipsnio autorė: Laima Laučkaitė]

Vilniaus Žemės Bankas (1872-1915 m.) [Straipsnio autorius: Vladas Terleckas. Paskelbta tęstiniame mokslo leidinyje „Pinigų studijos“, 2008, Nr. 1, p. 53-67.]

Tarp istorinės ir etnografinės Lietuvos: ar buvo bandyta ieškoti Lietuvos autonomijos formulės 1905 metais? [Rimanto Miknio straipsnis žurnale „Parlamento studijos“, 2005, Nr. 5.]

Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmę [Joachimo Tauberio straipsnis žurnale „Parlamento studijos“, 2005, Nr. 5.]

Socialdemokratų vaidmuo Lietuvos valstybingumo (at)kūrimo idėjos atgimimo procese (XIX a. pabaiga - 1918 m.) [Straipsnio autorius: Gintaras Mitrulevičius. Paskelbta žurnale „Gairės“ 2008 Nr. 2(167), p. 35-44]

Leonas Sabaliūnas. Social Democracy in Tsarist Lithuania, 1893-1904 [Slavic Review. Vol. 31, No. 2, Jun., 1972]

Lithuanian Social Democracy in Perspective, 1893-1914 [Book by Leonas Sabaliūnas; Duke University Press, 1990. 205 pgs.]

From "AUSZRA" to the Great War: the Emergence of the Lithuanian Nation [Straipsnio autorius: A. S. Stražas. Paskelbta: LITUANUS. Volume 42, No.4 - Winter 1996]

MARTYNO JANKAUS IR PRŪSŲ LIETUVIŲ TAUTINĖS KULTŪRINĖS VEIKLOS ATSPINDYS „VARPO“ PUSLAPIUOSE (1889–1905)

Tarp modernybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų : XIX a. pabaigos žemaičiai prancūzo akimis [Straipsnio santrauka]

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos integracijos problema XIX a. - XX a. pradžioje [Straipsnio autorė: Silva Pocytė]

Lietuvos žydai 20 a. pradžios nuotraukose [Virtuali paroda]

The Tsar's regime till 1914 [Apibūdinama bendroji carinės Rusijos padėtis iki 1914 m.]

Katalikų padėtis ir aktyvumas carinės Rusijos laikaisKeisti

Kiekvienai susikūrusiai valstybei, jos politiniams mąstytojams ir istorikams natūralu yra kelti klausimą apie valstybės ištakas bei nepriklausomybės pirmtakus. Valdant tautininkams (nuo 1926 m. pabaigos iki 1940 m. birželio) valstybės ideologijoje buvo įtvirtinta mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės idėjiniai pirmtakai - tai pirmiausia „aušrininkai“ ir „varpininkai“. Šią nuostatą stiprino tautininkų ideologų noras akcentuoti „Aušros“ ir „Varpo“ viršpartinę poziciją. Tačiau pasižiūrėkime įdėmiau į 1920 m. demokratiškai išrinktą Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Kas jame gavo daugumą? Atsakymas aiškus: krikščionys demokratai, tiksliau - jų organizacijų blokas, turėjęs St. Seime 59 vietas iš 112 (52,7% visų deputatų). Bet tada kyla klausimas: ar 1920-1922 metais valdžiusi partija, nuo kurios daugiausiai priklausė naujos nepriklausomos valstybės pagrindų kūrimas, įžvelgė savo tiesioginius pirmtakus XIX amžiaus pasaulietiniuose sąjūdžiuose? Ar lietuvių krikščionys demokratai siejo savo ištakas su „Aušra“ ir „Varpu“? Aišku, - ne! Nagrinėdami katalikų padėtį ir aktyvumo pasireiškimus lietuviškose žemėse carinės Rusijos laikais mes galime geriau suvokti kaip atsitiko, kad po Pirmojo pasaulinio karo demokratiškai rinkimų keliu į valdžią atėjo arčiausiai Katalikų Bažnyčios stovėjusi lietuviška politinė jėga.

Valančius [Aistė Kučinskienė]

Bishop Motiejus Valančius, Catholic Universalism and Nationalism [Tai Vytauto Merkio 1999 m. išleistos monografijos „Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ anotacija anglų kalba.]

Motiejaus Valančiaus portretas [Iš J. K. Vilčinskio (1806-1885) „Vilniaus albumo“]

Motiejus Valančius [© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998.]

Motiejus Valančius — idealus vyskupas

Ieva Šenavičienė. Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis [Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. T. XL, 1999, p. 3-11, 46]

Dvasininkija ir lietuvybė [Knygos autorė: Ieva Šenavičienė]

Arvydas Jockus. Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi [XXI amžius, 2003 Nr. 21]

Zum Zusammenhang zwischen nationaler Identitätsbildung und Katholischer Kirche in Litauen In der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts bis zum Beginn des 20. Jahrhunderts [Christina Juditha Nikolajew. Dissertation, 2005]

J. Ambraziejus - tautinės savimonės gaivintojas Vilniaus krašte [Problemos. 1991. Nr. 45, p. 103-114. Straipsnio autorius - V. Pruskus]

IGNOTAS ŠOPARA: KUNIGYSTĖS IR LIETUVYBĖS PAREIGA

Mažoji Lietuva iki I pasaulinio karoKeisti

Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys [Straipsnio autorius: Vasilijus Safronovas]

Mažoji Lietuva Vokietijos imperijos sudėtyje (1871-1914 m.) [Žemėlapis, skanuotas iš: Lietuvos istorijos atlasas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 34.]

Mažosios Lietuvos reikšmė Lietuvos istorijoje [Autorius: Zigmas Zinkevičius. Red. Jolanta Kovalevskaitė]

Die nationale Identität der Kleinlitauer und ihre kulturellen Aktivitäten 1871–1914 [Santrauka vokiečių kalba iš Silvos Pocytės knygos „Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914“, Vilnius: Vaga, 2002, S. 295–303.] ––– „Die Germanisierungspolitik des deutschen Reiches, die auf Einschränkungen des Sprachgebrauches der nationalen Minderheiten gerichtet war, löste die kulturelle Bewegung der Kleinlitauer um die Bewahrung der Muttersprache aus.“

Martynas Jankus ir Vokietijos reichas [Straipsnio autorius: Manfred Klein]

Mažosios Lietuvos elito identiteto problema: kultūrinis diskursas [Straipsnio autorė: Nijolė Strakauskaitė]

Etnofilologiniai Prūsijos lietuvių identifikavimo kontekstai (XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia) [Straipsnio autorė - Nijolė Strakauskaitė]

Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft --- Nacionalinės bibliotekos skanuoti numeriai [<epaveldas.lt>]

Das litauische Sprachgebiet [Von Dr. F. Tetzner veröffentlicht in Globus, Band 71, Nr. 24, 19. Juni 1897.]

Didžiojo karo metaisKeisti

"Didžiuoju karu" buvo vadinamas 1914-1918 m. vykęs pasaulinis karas. Žmonėms jis atrodė toks didelis, iki tol savo mastais neregėtas istorijoje. Dėl to ir įvardintas "didžiuoju", "Didžiuoju karu" vadinamas ir 1936 m. išleistoje A. Šapokos redaguotoje "Lietuvos istorijoje". Vėliau, po Antrojo pasaulinio jam prigijo Pirmojo pasaulinio karo pavadinimas. To karo laikotarpiu Lietuva apie 3 metus išbuvo kaizerinės Vokietijos okupacijoje (1915-1918 m.). Lietuvių etnines žemes buvo užėmusi Vokietijos 10-ji armija.

Šio karo istorinių dokumentų kolekciją online rasite World War I Document Archive. Labai išsamus yra vokiškas teminis portalas Themenportal Erster Weltkrieg. BBC History 100 metų nuo karo pradžios jubiliejaus proga taip pat sukūrė teminį portalą World War One. Nuo 2014 m. sausio pabaigos pradėjo veikti naujas galingas paneuropinis portalas Europeana 1914-1918. Rengiama internetinė enciklopedija, skirta I pasauliniam karui 1914-1918-online. International Encyclopedia of the First World War. Spaudos pranešimų apie karo pradžią vokiečių kalba rinkinukas: Erster Weltkrieg: Der Kriegsbeginn in der Zeitung (I). ARD.de specialus projektas Der erste Weltkrieg. Yra resursų I pasaulinio karo tematika ir rusų kalba, žr.: Первая мировая война.


Keletas pastabų apie Didįjį karą [Vygantas Vareikis]

Das Land Ober Ost [DIE ZEIT 51/2002]

Zeitung der 10. Armee [Vilniuje leistas 10-osios armijos periodinis leidinys]: 1. Jahrgang: Dezember 1915 - Dezember 1916 ––– 2. Jahrgang: Dezember 1916 - Oktober 1917 ––– 3. Jahrgang: Dezember 1917 - Dezember 1918

Steffen Bruendel. Review of Liulevicius, Vejas Gabriel, Kriegsland im Osten: Eroberung, Kolonisierung und Militärherrschaft im Ersten Weltkrieg. [H-Soz-u-Kult, H-Net Reviews, May, 2004]

Die deutsche Besatzung im Land des „Oberbefehlshaber Ost“ während des Ersten Weltkrieges

Litauen das besetzte Gebiet - sein Volk und dessen geistige Strömungen [Autor: Gaigalat, Wilhelm Dr. phil. (1870-1945) litauischer Theologe, Historiker und Politiker, Erscheinungsjahr: 1917]

Vacys Bagdonavičius. Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete [Mokslas ir gyvenimas, 2000 Nr. 3]

Prisiminimai iš kaizerinės okupacijos laikų Dūkšto ir Rimšės apylinkėse (1915 – 1918m.) [Autorius: Laimonas Abarius. Paskelbta: web.sugardas.lt interneto svetainėje, 2006.06.02.]

Pirmojo pasaulinio karo šnipomanija Lietuvoje [Straipsnio autorius: Gediminas Kulikauskas]

Atidengta paminklinė lenta Vilniaus lietuvių konferencijai atminti [BNS ir lrytas.lt informacija, 2007-09-17]

Vilniaus vyskupo klausimas 1917–1918 metais [Akademinio straipsnio autorė: Vida Pukienė]

KartografijaKeisti

Seniausias lietuviškas žemėlapis [Česlovo Kudabos ir Domo Kauno straipsnis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, 1987, Nr. 3. Tekstą internete paskelbė Grant.lt, 2009-10-30]

Europe (end of 18th century)

A map of the Kingdom of Poland and Grand Dutchy of Lithuania including Samogitia and Curland, divided according to their dismemberments, with the Kingdom of Prussia [By Willm. Faden, Geographer to the King, M DCC XCIX. London, published by W. Faden, Geographer to the King & to H.R.H. the Prince of Wales, Charing Cross, April 2d, 1799. 2d edition.]

A new map of Poland, and the Grand Duchy of Lithuania, shewing their dismemberments and divisions between Austria, Russia and Prussia, in 1772, 1793 & 1795, from the latest authorities [By John Cary, engraver, 1799. London: Printed for J. Cary, Engraver & Map-seller, No. 181, Strand, Aug. 1st., 1799]

Ethnographische Karte von Europa [1837]

Lietuvių-baltarusių kalbų riba XIX a. 4 dešimtmetį [Sudarė Petras Gaučas, Aloyzas Vidugiris. Iš knygos: Lietuvos Rytai. Vilnius, 1993.]

Europaeisches Russland [Schul-Atlas über alle Theile der Erde nach dem neuesten Zustande, und über das Weltgebäude. Nach Stieler’s Hand-Atlas verkleinert. Acht und Zwanzigste verbesserte und vermehrte Auflage. – Gotha: bei Justus Pertes, 1848]

Governments in the Russian Empire, 1882 [Spalvota šiuolaikinė kartoschema]

OST-EUROPA, No. 3: Süd-Schweden, die Russischen Ostsee-Provinzen, Polen & West-Russland [Adolf Stielers Handatlas. Gotha: Julius Perthes, 1891, Ost-Europa, No. 46]

Gubernie Zachodnie i Królestwo Polskie [Litografija iš „S. Orgelbranda Encyklopedja Powszechna“, T. 12, 1902]

Наглядная карта Европейской России [1903]

Belorusskije govory

Nationalitäten-Karte der Provinz Ostpreussen [Nationalitäten-Karte der Provinz Ostpreussen / auf Grund amtlicher Angaben entworfen von Paul Langhans. Gotha : Perthes, 1907]

Les Provinces Baltiques De La Russie [Drawn by the cartographer G. Peltier, this map was first published as a supplement to a French newsmagazine in 1915 to map the eastern theatre during World War I. It shows East Prussia, western Russia, Poland, and much of the Austro-Hungarian Empire, including Galicia, Bukovina and Transylvania, in excellent detail, identifying small towns and villages, railroads, rivers and their tributaries. The text and legend are in French]

Review of Vytautas Petronis Constructing Lithuania Ethnic Mapping in Tsarist Russia ca. 1800-1914 (Stockholm: Stockholm University 2007) --- Jörn Happel. Review of Petronis, Vytautas, Constructing Lithuania: Ethnic Mapping in Tsarist Russia, ca. 1800-1914. [H-Soz-u-Kult, H-Net Reviews. August, 2009.]


Navigacija

Turinys - Lietuva 1795-1917 metais - Lietuva 1918-1939 metais - Lietuva 1940-1989 metais - Lietuva 1990-2004 metais - Apibendrinamoji dalis