Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
28 eilutė:
1889 m. pradedamas leisti laikraštis „Varpas“ (žymiausias redaktorius – Vincas Kudirka). Tiek "Aušroje", tiek "Varpe" buvo keliama tautos vienybės idėja, tačiau jau XIX a. pask. dešimtmetyje lietuvių tautinis judėjimas ima ryškiau diferencijuotis į katalikišką, tautinę demokratinę ir socialistinio pobūdžio sroves, ką atspindi šių srovių atskirai leidžiami periodiniai leidiniai. O vėliau - ir kuriamos atskiros organizacijos. Iki I pasaulinio karo partiniai ir ideologiniai skirtumai toliau auga, tačiau lemiamais momentais lietuvių veikėjai gali ieškoti bendro sutarimo. Tai parodė 1905 m. bendro revoliucinio pakilimo visoje Rusijos imperijoje metu Vilniuje įvykęs I lietuvių suvažiavimas, kuriame keltas Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas. Lietuviškose kaimuose ima organizuotis vietinė savivalda, vejami rusų mokytojai ir valdininkai. Po 1905-07 m. revoliucinių įvykių, carinė valdžia, panaudodama kariuomenę sugebėjo dalinai stabilizuoti padėtį. Po to legaliai partinei veiklai Lietuvoje sąlygos buvo nepalankios, tačiau tapo įmanomas lietuvių nacionalinių garantijų kūrimas organizuojant įvairias kultūrines, švietimo, ūkio draugijas, leidžiant spaudą, knygas ir pan. Taigi, legaliai plėtojosi lietuviška spauda ir vyko registruotų draugijų gyvenimas. Carinė valdžia, bijodama naujų revoliucinių bruzdėjimų, buvo palankesnė su katalikų kunigais susijusioms lietuvių organizacijoms, spaudai, švietimui. Tokia padėtis leido sustiprėti lietuviškam klerikalizmui.
Prasidėjus I pasauliniam karui kaizerinės Vokietijos kariuomenė iki 1915 m. lapkričio užėmė beveik visą etninės Lietuvos teritoriją, pasistūmėjusi šiek tiek toliau į rytus nuo menamos linijos Druja - Naručio ežeras - Naručio upė. Okupuotos lietuviškos ir baltarusiškos teritorijos buvo įtrauktos į naujai administraciškai sudarytą okupuotų kraštų sritį – das Land Ober Ost. Šioje teritorijoje vokiečių kariškiai savo žinion perėmė ir civilinio gyvenimo reguliavimą. Nuo 1917 m. pavasario keičiantis tarptautinei situacijai (Rusijoje nuverčiamas caras, JAV įstoja į karą prieš Vokietiją), Berlyno nurodymu vokiečių okupacinė valdžia ima labiau proteguoti lietuvių veikėjus. Tų metų rugsėjį leidžia jiems Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją ir išrinkti 20 žmonių „krašto tarybą“ (vokiškai ''Landesrat'') su Antanu Smetona priešakyje. Tačiau ši krašto taryba pasivadina Lietuvos Taryba ir bendradarbiaudama su okupantais bando siekti savų valstybingumo tikslų.
Tuometiniai lietuvių politikai tikrai nenorėjo, kad būsimos Lietuvos valstybės plotas apsiribotų grynai lietuviškai kalbančiomis teritorijomis. Kita vertus, 1917 m. rugsėjį ir spalį dar buvo galvojama, kad nėra realu siekti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusių plotų atkūrimo. Bet bolševikams užgrobus centrinę valdžią Rusijoje bei vykstant rusų didžiulės imperijos faktiniam byrėjimui lietuvių politikai nutarė išnaudoti geopolitinę situaciją ir orientuotis į buvusių baltiškų žemių susigražinimą pietuose, kur lietuvių kalba jau daug kur buvo nunykusi. Tokiomis sąlygomis Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 8 d. pasisakė už konstitucinę monarchiją su kataliku dinastu kaip geidžiamiausią būsimą valstybės valdymo formą. O po trijų dienų, t. y. gruodžio 11-ąją, Lietuvos Tarybą priėmė pareiškimą, kuriame parašyta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Imta lošti teritoriškai didesnės atkuriamos Lietuvos valstybės variantą. 1918 m. spalio 8 d. rašte A. Smetona, informuodamas naująjį Vokietijos reichskanclerį Maksą fon Badeną, pripažino, kad 1917 m. pabaigoje buvo orientuojamasi į Lietuvos sienas, kurias Lietuva turėjo tuo metu, kai ji paliovė buvusi valstybė. T. y. nesiekta atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos ar LDK 1772 m. sienų, bet orientuotasi į LDK plotą, kuris buvo po II Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1793 m. ir išsilaikė iki III padalijimo 1795 m., kai Lietuvos valstybingumas buvo panaikintas. Tokio nemažo ploto Lietuvos valstybės sukūrimui 1917 m. pabaigoje savais sumetimais buvo palankūs ir įtakingi kaizerinės Vokietijos politiniai bei kariniai veikėjai. Aišku, jie Lietuvą matė susietą su vokiečių valstybine ūkine karine sistema, bet ir patys lietuvių politikai suprato, kad be vokiečių pagalbos bus sunku tikėtis daugiau pasiekti...
| |||